Įžanga

Jaučiu, kad esame kažkur visai šalia visuotino Dorovės supratimo. Žmonės Dorovėje nuolat jautė kažkokią keistą galią, kurios tiesiog paprasta jėga vadinti negalima. Ši galia pranoko visą žmogaus jėgos ir proto galios suvokimą. Ji tarsi absoliuti. Dorovė pasireiškia per žmogaus elgesį, vadinasi, Dorovė susijusi su mūsų kiekvieno valia. Dažnai žmonės sutapatina Dorovę su morale. Mano manymu, toks tapatinimas nėra visiškai teisingas. Moralė daugiau suprantama, kaip išorinis reikalavimas (svetimos valios primetimas, prievarta) veikti asmeniui pagal nustatytus įstatymus ar taisykles. Dorovės samprata labiau susijusi su vidinėmis asmens nuostatomis.

Taigi, kas yra dorovė? Kaip ją identifikuoti bei suvokti?

Pabandysiu išdėstyti savo nuomonę, kurią susidariau perskaitęs ir peržiūrėjęs daugybę informacijos neišsenkančiame žinių šaltinyje - Internete.

Koncepcijos, ideologijos ir kultūros įtaka Dorovės sampratos formavime

Suprantu, kad mano šie samprotavimai kai kam atrodys idiotiški ir beverčiai, kadangi nesu nei koks filosofijos mokslų daktaras, nei koks sociologas, istorikas ar šiaip visuomenės elito atstovas. Juk tas temas tūkstanmečius gvildeno visa eilė didžiavyrių: Sokratas, Aristotelis, Platonas, Hegelis, Nyčė, Kantas, Vidūnas ir t.t. Iš vienos pusės, kiekvienas jų skirtingai traktuoja Dorovę, iš kitos - beveik visose jų traktuotėse yra tiesos. Jaučiu širdimi, kad tai dar ne visa tiesa. Ir tai suprantama, nes visi šie žmonės gyveno tam tikrose, konkretaus laikmečio, kultūrose, suformuotose tam tikrų ideologijų, kurios išplaukė iš kažkokios Koncepcijos.

Ką tai reiškia? Reikia pabandyti suvokti, kad visas mūsų gyvenimas, visi reiškiniai, visa Visata yra valdoma vienokia ar kitokia forma. Tai yra Valdymas. Žmgus taip pat valdo. Valdymas pasireiškia iš valios. Be valios negali būti valdymo. Valdymo uždavinius sprendžia Protas. Bet koks valdymo procesas priklauso nuo pasirinktos valdymo koncepcijos. Koncepcija – tai veiklos sumanymas, projektas, sudėliotas mintyse, tam tikras planas. Koncepcija irgi yra valdymas. Todėl, kalbant apie visuomenės, valstybių valdymą, galime kalbėti apie konceptualią valdžią. Daugelis iš mūsų žino, tiksliau yra specialiai „įkalta" į galvą, tik tris valdžias:

1) Įstatymų leidybos – koncepcijos pagrindu kuria įstatymus (Seimas, savivaldybės tarybos);

2) Vykdančioji – įstatymu pagrindu įgyvendina koncepciją (Vyriausybė, savivaldybių administracijos;

3) Teisminė – gina koncepciją nuo jai svetimų (teismai, prokuratūra).

Specialiai nuo mūsų akiračio yra paslėptos dvi valdžios (kadangi jos juridiškai niekaip neįforminamos, tai apie egzistavimą daugelis mūsų galėjo tik nujausti):

1) Konceptualioji valdžia – suformuoja koncepciją. Ši valdžia savo prigimtimi yra autokratinė, ji ignoruoja visas demokratines procedūras.

2) Ideologinė valdžia – išaiškina Koncepciją žmonėms, miniai suprantamais jai šūkiais.

Konceptualioji valdžia – tai grupė žmonių, kuri išsamios istorinio proceso analizės pagrindu formuoja patvarią ateities koncepciją – šalies, regiono ar viso pasaulio. Šia prasme konceptualioji valdžia yra autokratinė. Rinkimų į šią valdžią (kaip, pvz., Seimą) nėra. Ši valdžia nematoma. Joje gali būti ir vienas žmogus. Kad geriau būtų įsivaizduoti, pateiksiu žemišką pavyzdėlį.

Sugalvojo Andrius, Artūras ir Arūnas užsidirbti pinigų. Susėdo jie ir tariasi. Vienas siūlo sodinti bulves, kitas – užsiimti turto apsauga, trečias – plėšti žmones. Pagalvojo visi ir nusprendė, kad geriausia būtų plėšti žmones per bulvių kainas, saugant jų turtą ir šiaip plėšti tarpuvartėje – būdų daug. Tam, kad niekas neįtartų, kokiais „darbais" jie užsiims, reikia sugalvoti metodą, kaip pateikti žmonėms savo „verslo" koncepciją (plėšti žmones), taip, kad jie, pasitikėtų tais „verslininkais", o dar geriau, patys sutiktų už dyką dirbti ir atiduoti savo turtus tiems „verslininkams". Tas koncepcijos išaiškinimas yra vadinamas ideologija. Taigi, konceptualioji valdžia, šiuo atveju, bus tie tys plėšikai, o jų juk niekas nerinko į tą valdžią. Jie susibūrė turėdami konkretų tikslą ir panašų mąstymą. Tačiau, tam, kad tą ideologiją išaiškinti, reikia kažką irgi nuveikti. Galima būtų tą ideologiją paprasčiausiai surašyti į storą knygą (pvz., Bibliją), bet ideologijos sklaidos užtikrinimui to neužteks, reikėtų antrinio ideologijos išaiškinimo būdo, nes ne visi skaityti moka, neturi laiko, tingi ir t.t. Tam puikiai pasitarnauja kultūra. Į kultūrą įeina viskas: kalba, menas, literatūra, valgymas, mados, TV šou, bendravimas ir t.t. Mokslas taip pat yra kultūros dalis. Būtent per kultūrą žmogus vertina jį supančiąaplinką, tiksliau - ją suvokia.

Kiekviena ideologija turi savo kultūrą. Kiekviena koncepcija turi savo ideologiją ar net kelias. Kaip tai įmanoma? Ogi pagalvokim. Kiek Seime partijų? Kiek Lietuvoje partijų? Visos jos turi SAVO ideologijas. Bet tos ideologijos yra parašytos vienos ir tos pačios koncepcijos – Biblijinės – pagrindu. Taigi, koncepcija viena, ideologijų – pasiskaičiuokit. Dar galit pridėti krikščionybę, islamą. Tai irgi ideologijos. Tik krikščionybės netapatinkite su Kristaus mokymu. Kristus davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą (koncepciją), bet nedavė (tiksliau būtų – neįvardyjo) jos formos - ideologijos.

Liko klausimas, o kiek yra koncepcijų? Be jokios abejonės gali pasirodyti, kad jų yra taip pat labai daug. Bet jas visas galima suvesti į dvi: dorovingą ir nedorovingą. Iš čia gaunasi, kadkonceptuali valdžia – tai savivalė (savo valios išraiška), arba dorovinga, arba nedorovinga. Valdžia – tai praktinė realizuojamoji galimybė valdyti. Valdo tas, kas „įdeda" visiems idėjas.

Kam visa tai dėstau? Tam, kad suvoktume, jog jau daugiau kaip 2000 metų mes gyvename pagal koncepciją, kurią sukūrė godūs, siekiantys savo tikslams sukoncentruoti visus Žemės resursus (tai vadinasi – globalizacija), pavergti visą žmoniją, tipai. Tam tikslui jie kūrė daug ideologijų (tai įvairios religijos, santvarkos), kultūrų, o svarbiausia, nuslėpė nuo žmonių arba suteikė jiems nepilną informaciją, dėl ko mes ir klaidžiojame tame gyvenimo labirinte, garbindami primestas vertybes ir iš esmės būdami nelaimingais. Ir dabar mes gyvename biblijinėje kultūroje, kuri yra Biblijinės valdymo koncepcijos, paremtos gamybos priemonių koncentracija, pasekmė. Ir mokslas visą tą laiką iš tiesų tarnavo ne žmonių gerovei, o elitarinės (privilegijuotos) visuomenės sistemos stabilumui palaikyti. Todėl ne išimtis yra ir tie didžiavyriai, kurių mintys apie Dorovę, moralę yra nuolatos mums ir mūsų cituojamos.

Pasaulėžiūros vaidmuo diskusijai

Prieš pradedant diskutuoti apie ką nors, reikėtų susitarti, per kokios pasaulėžiūros prizmę bus aptariama problema. Tą būtina įvardinti, nes praktiškai visi žmonės turi kažkokią pasaulėžiūrą, o visas pasaulėžiūras galima suvesti į dvi: kaleidoskopinę ir mozaikinę. Kiekvienas veiksmas, darbas, seka iš pasaulėžiūros. Jei dabar diskutuotume apie kokį konkretų daiktą, pvz., stalą, tai, manau, greitai sutartume, nes ginčytis kaip ir nėra dėl ko. Bet jei pradėtume diskutuoti tokiais klausimais, kaip dorovė, socialinis teisingumas, laisvė, lygybė, santuoka, šeima, kiltų (ir kyla) daug ginčų. Čia nebeužtenka turėti vien kažkokią nuomonę ar matymą. Čia dar reiktų susitarti, iš kokios pasaulėžiūros pozicijų bus diskutuojama.

Daugelis dar prisimena filosofinį šūkį: kas pirmiau, idealizmas ar materializmas, dvasia ar materija. Nesigilinsiu į dabartinius svarstymus. Pasaulėžiūrinių savokų radau įvairių. Svarbiausios bendrines (pirminės) pasaulėžiūrinės sąvokos būtų tokios: materija, energija, laikas, erdvė, informacija (idėja), matas. Prisiminkim, kad pasaulėžiūra – tai pažiūrų į pasaulį, gyvenimą, žmogų visuma. Pasaulėžiūra – tai pasaulio vaizdas, t.y., žmogus „mato" pasaulį savo receptoriais (akys, nosis, rankos, ausys). Bet čia svarbus dalykas – to pasaulio vaizdo supratimas, kurį mes išreiškiame leksika arba vaizdais. Todėl tikrosios pasaulėžiūros sąvokos yra materija, informacija (vaizdas), matas. Tai ir yra „mozaikinė" pasaulėžiūra. Kita, netinkama, bet mūsuose naudojama pasaulėžiūra – materija, energija, laikas, erdvė. Tai „kaleidoskopinė" pasaulėžiūra.

Dorovė – kas tai?

Jei norime į Dorovę pažiūrėti kritiškai, tai turime turėti supratimą ir orientuotis žinių apie Gyvybę, ar tiksliau, gamtinių žinių bei jų vertinimo erdvėje, iš kurių būtų galima sukurti aukščiausio lygio žinių vertinimo sistema. Bet tai yra sunkiai įmanoma, nes Dorovė jau pati yra aukšto lygio vertinimo sistema, leidžianti žmonijai ir kiekvienai asmenybei koreliuoti (santykiauti) vienai su kita beveik visais veiksmais ir mintimis.

Dorovės sąvoka tarsi sujungia žmonių žinias apie idealą (turi būti) ir realybę (yra taip): idealai traukia prie savęs realybę, priversdami ją keistis pagal dorovės principus.

Kartu, Dorovė apima ir esmines pirmines socialines realių žmogaus veiksmų priežastis: žmonės savanoriškai prisiima asmeninius įsipareigojimus, kad jų veiksmai atitiktų kažkokiems bendriems papročiams, ir šių veiksmų ir savo minčių susiejimą su visuomenės tikslais, uždaviniais bei kriterijais. Gyvenimas tampa Žaidimu, kuriame laimi visi ir kiekvienas.

Taigi, kalbėti apie Dorovę galima tik iš pareigos pozicijos, kurią žmogus savanoriškai prisiima visuomenei, ar egregorui (egregoras – žmonių sukurtas informacinis laukas, kolektyvinis protas), ar tai Aukščiausiai Gamtos Energijai, kurią mes vadiname Dievu, esantiems virš tos visuomenės ar žmogaus, ir kurie veda tą visuomenę ar žmogų gyvenimo keliu. Dorovė – tai pareiga.

Dorovė negali būti savanaudė. Tačiau egregorai, kaip ir jų valdomi individai ar visuomenės, gali būti skirtingo dvasinio potencialo lygio, ir dėl to gali skirtis savo kokybe, galia, užtaisu (pozityviu ar negatyviu), aprėpties pločiu ir tt. Dėl šių priežasčių, vieno žmogaus supratimas apie Dievą nesutaps su kito žmogaus supratimu. Ir nors dvasinis kiekvieno žmogaus egregoro lygis yra vertinamas, „matuojamas" pagal bendrą dorovės lygį, tačiau pačią Dorovę kiekvienas žmogus supranta savaip. Kiekvieno asmens Dorovės supratimas yra subjektyvus, tačiau pati Dorovė yra objektyvi.

Dorovės problemas tiria moralė. Tačiau, kalbėdami apie įvairių tipų bendrinę etiką, negalima apie dorovę kalbėti, kaip apie moralę, nes moralė – tai istoriškai besikeičiančių ar profesinių taisyklių ir elgesio normų, suformuotų žmonių, atsižvelgiant į jų kompetenciją, patirtį ir dvasinį santykį, sąvadas.

Iš ko Dorovė kyla? Kaip ji apsireiškia? Kiek privalu ja vadovautis ar vykdyti? Ir kas atsitinka, kai žmonės ignoruoja Dorovę? Dorovės sąvoka nuo mūsų yra taip nutolusi, kad didžioji dauguma žmonių, visai rimtai galvoja, kad dorovė iš viso nereikalinga. Visuomenė sukuria savo elgesio taisykles, taip suvidurkindama visų žmonių, sudarančių tą visuomenę, Dorovės supratimą.

Kuo toliau nuo mūsų kasdienybės yra kažkas, tuo mažiau jis yra mums būtinas. Bet ar tai galima sieti su Dorove? Ar galime mes Dorovę nustatyti kaip vertybę? Ar nesukeičiame čia mes pasekmės ir priežasties vietomis?

Prisiminkime, ką mes siejame su Dorove. Kada mes sakome - „elgiasi nedorai"? Viską apibendrinus gauname, kad „elgtis nedorai" reiškia NAIKINTI GYVYBĘ. Vienokia ar kitokia forma (alkoholis, narkotikai, melas, ištvirkavimai, godumas, prievartavimas, skaudinimas, neapykanta, savižudybė, karas, abejingumas), tiek savo, tiek artimo. Kristus, Mahometas ar bet kuris kitas Dievo siųstas žmonėms pranašas, davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą. Taigi, elgdamiesi dorai, mes saugojame Gyvybę. Tiesos matą sudaro jos priartėjimas prie Dvasios Viršūnės: Dievas yra Meilė. Tiesa yra absoliutus sąžiningumas. Dorovė - tai Absoliuti Tiesa.

Dorovė, kurią mums nurodo Gamta, - tai Balsas Absoliučios Tiesos, kurią mes vadiname Dievu. Šį Balsą mes ir priimam kaip mūsų sąžinės balsą. Bet šis Balsas yra iškreipiamas savo egregoru, kuris pas kiekvieną yra individualus.Ir todėl būti tobulu – tai Idealo utopija. Viskas, kas neįeina į šį idealą, anksčiau ar vėliau yra pasmerktas pražūčiai arba pokyčiams, vedantiems lik idealo. Kodėl? Todėl, kad netiesa (melas) ar laikina tiesa gyvena trumpą laiką, po kurio Gamta juos ištaiso sunaikindama. Viršūnė, kurią mums pateikia mūsų asmeninis egregoras, negali sutapti Su Absoliuto Viršūne dėl mūsų materialumo.

Žmonės gyvenime labiau vadovaujasi kasdiena nei Dorove. Tačiau pasąmonėje, vadovaudamiesi savo asmeniniu Dorovės supratimu, jie vertina savo gyvenimo etapų rezultatus.

Šiandien vienareikšmiškai galima pareikšti, kad Žmogus negyvena Absoliučia Tiesa ir todėl jis yra mirtingas. Jūs pasakysite, kad mes negalime gyventi Absoliučia Tiesa, ir būsite teisūs, bet teisūs neįprastai: Absoliuti Tiesa yra tarsi lynas, laikantis žmogų žmogaus pavidale. Bet kai šis lynas dėl kokių nors priežasčių nutrūksta, žmogus pavirsta beždžione, gyvuliu, monstru. Prisiminkite, kuom tampame ir ką pridarome apsinuodiję alkoholiu, narkotikais? Atvirkštinis procesas – beždžionės virtimas žmogumi – puikiai aprašytas daugelio skirtingų „mokslo" vyrų. Bet čia svarbus visai kitas dalykas: darbas galėjo iš beždžionės padaryti ne žmogų, o, tarkim, arklį arba traktorių.

Tačiau žmogų iš beždžionės galėjo padaryti tik tokia jėga, kuri davė jam Pagrindinę Gyvenimo Šviesą. Ir todėl žmogus yra ne šiaip sau Dievo kūrinys. Dievo kūriniais yra ir vabzdžiai, ir skirtingų rūšių gyvūnai, ir augalai. Bet ar tai reiškia, kad Žmogus turi teisę gyventi kaip augalas arba kiaulė? Čia galima būtų pajuokauti: galėt gal ir gali, bet kas jam tą „malonumą" leis? Vadinasi, gyventi už dorovės ribų, reiškia gyventi už žmogiškumo ribų.

Reziume

Dorovė prasideda nuo pagarbos sau, kitam žmogui, gyvūnui, Gamtai, Dievui.

Pagarba – tai tolerancija, pakelta kubu, nes, toleruojant kažką ar kitą, negalima prarasti savo žmogiškojo tapatumo.

Dorovė – tai pirminė žinia apie bendrus ir asmeninius aukščiausiojo lygmens santykius, kurie išplaukia iš absoliučių Gamtos Dėsnių.

„Moksliškai" kalbant, Dorovė – tai lyg Etalonas visų Visatoje vykstančių procesų (cheminių, biocheminių, elektromagnetinių, elektrocheminių ir t.t.) – Absoliučių Žinių - suvokimo, įsisavinimo (ne tik atpažinimas, pvz., branduolinė reakcija) ir tų procesų valdymo (elgesys) taip, kad jie išsaugotų Gyvybę – kiekvieno asmeniškai ir visos Planetos.

Šios absoliučios žinios, kurias kaupiame, lyg kopdami į žinių Absoliuto Viršūnę, kartu mums suteikia galimybę elgtis vis labiau absoliučiai teisingai, dorai. Mes tampame kokybiškesni. Žinios kartu su nauja kokybe suteikia naują mūsų ar bendrai bet kokios elgsenos suvokimą (vertinimą).

Bet, mes patys pradedame kristi žemyn nuo tos Viršūnės, kai kaupiame negatyvų potencialą ir pradedame neatsakingai jį naudoti savo kopimo į Absoliuto Viršūnę sąskaita. Todėl gyventi santykinėmis tiesomis mums tampa katastrofiškai pavojinga.

Gal būt galima pasakyti taip:

Dievas per savo pasiuntinius (Buda, Kristus, Mohametas) davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą (koncepciją).

Dorovė – Gyvybės pasaulėžiūros forma (ideologija).

Sąžinė – visų savo veiksmų (įskaitant mintis) vertinimas  pagal absoliutų etaloną - Dorovę.

Valentinas Grumbinas