Visuomenėje žlungant dorovei žlunga ir bet koks, tos pačios visuomenės pasitikėjimas socialiniu saugumu, o tuo pačiu remiantis racionalia logika toliau griaunama ta pati visuomenė, kaip vienetas, išdraskoma į savo sudedamąsias dalis. Neįmanoma, kad egzistuotų morali visuomenė be jokių tradicijų, papročių, savo istorijos pažinimo. Negerbianti šeimos instituto, šeimos kuri yra svarbiausia tos pačios visuomenės ląstelė. Neginanti silpno, ar skriaudžiamo. Leidžianti klanams tyčiotis iš silpniausių visuomenės atstovų - mūsų tėvu ir senelių, kurie kadaise atidavė savo jėgas, kad išauginti mus, o mes šiandien užsimerkiame, kai iš jų atimama ubago pensijos dalis.

Tokios visuomenės pasmerktos žlugti. Bet jos nežlunga savaime, juk kiekviena bendruomenė kažkada turėjo savo protėvius-pradininkus, turėjo savo papročius, tradicijas, dorovės normas. Ir visa tai cementavo, vienijo, leido visuomenės nariams jaustis saugiai, gyventi kūrybinį gyvenimą. Deja, dabar, siekiant racionalių egoistinių tikslų tokios visuomenės trukdo – yra stabdys siekiant egoistinių tikslų – jas būtina sugriauti. Ir jos palaipsniui griaunamos, išmušant kertinį akmenį iš visuomenės socialinio statinio – dorovę. Būtent dabar iš po mūsų kojų atkakliai bandoma išmušti šį akmenį. Ir visi puikiai suprantame, kas tai daro. (c) sarmatas.lt