Pr, 20.11.2017, 01:17
| RSS
Skyriaus kategorijos
VSK [46]
Sveikata [19]
Gyvenimas [55]
Mokslas, isTorija [29]
Meniu
Apklausa
Ar Lietuva išstos iš ES ir NATO?
Viso atsakymų: 444
Prasmingos mintys
Pravdozor LT
Pravdozor LT
  • plačiau



  • Draugaukime :)
    Žinok Tiesą Facebook'e

    Žinok Tiesą

    Susikurk savo ženkliuką
    Mes facebook'e
    Sistema Orphus
    Sistema Orphus
    Citatos
    „Daugelis dalykų mums nesuprantami ne dėl to, kad mūsų supratimas silpnas, bet dėl to, kad tie dalykai neįeina į mūsų supratimų ratą”

    „Kiekvienas pagal savo bendrųjų dalykų suvokimo matą dirba sau, o pagal nesuvokimo matą dirba tam, kas žino ir suvokia daugiau“

    "Geriausias vergas - tai tas, kuris galvoja, kad yra laisvas, nesuprasdamas, kad ta jo „laisvė“ tėra laisvės iliuzija. Toks vergas už viską labiausiai pasaulyje myli savo grandines ir nė už ką nenori jų atsisakyti."

    "Iš pradžių tavęs nepastebi, vėliau juokiasi iš tavęs, o vėliau tu laimi" (Mahatma Gandi)

    "Tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia savo nuomonės" (Dž.R.Lovelis)

    Ateitis priklauso nuo pačių žmonių, t.y. nuo mūsų. "Jei nepakeisime judėjimo krypties, žadame atsidurti ten, link kur judame" - Rytų išmintis.

    Išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti. (B. Ferrero)

    "Ir smulkus lietus, jeigu eina ilgai, sukelia potvynį"

    "Ieškokite Tiesos, bet negarbinkite tų, kurie Ją atskleidžia" (Buda)

    "Mes išmokome skraidyti danguje, kaip paukščiai. Mes išmokome plaukioti vandenyje, kaip žuvys. Mums teliko išmokti gyventi žemėje Žmoniškai." (Džordžas Bernardas Šo)



    Mūsų baneriai
    Žinok tiesą!
    Veidrodžiai
    zinoktiesa.tk
    pravdu.tk
    Statistika
    Pagrindinis » Failai » TEKSTAS » VSK

    Globalinio prediktoriaus "didelis žaidimas"
    26.06.2012, 15:45

    Он звёзды сводит с небосклона,

    Он свистнет — задрожит луна;

    Но против ВРЕМЕНИ ЗАКОНА

    Его наука не сильна.

    © А.С.Пушкин


    Žvaigždes jis gali užgesinti,

    Sušvilps –  mėnulis sudrebės;

    Bet LAIKO TĖKMEI suvaldyti

    Jo mokslas galios neturės.


    "Išties, Dievas nieko nekeičia žmonėse, kol žmonės patys nepakeičia to, kas juose yra" Koranas, 13 sura, 12(11) ajatas.

    "Apvaizda tai ne algebra..." «Провидение не алгебра...» A.Puškinas


    Pateikiame jūsų dėmesiui politinių mokslų daktaro V.Pavlenko analitinį straipsnį, kuriame jis analizuoja neseniai įvykusio Rodšildų ir Rokfelerių globalinių klanų  susivienijimą.

    Šiame darbe trumpai pateikiama šio klausymo istorija, leidžianti suvokti taip vadinamos užkulisinių finansinės GP periferijos klanų konfrontacijos priežasčių-pasėkmių ryšius. Tarp kitko, atkreipkite dėmesį, kad pati okultinė viršūnė, pavadinta Visuomenės Saugumo Koncepcijoje (VSK) Globaliniu prediktoriumi (GP), niekaip nepaminėta žemiau pateiktoje analizėje.

    Remdamasis pateiktomis VSK žiniomis apie valdymą, galima teigti, kad valdymo hierarchijoje globaliniai užkulisiniai klanai yra aukštesnių struktūrų (iki pat Dievo) valdymo "objektai". Tuo tarpu okultinė viršūnė GP, būdama valdymo "subjektu", klanų atžvilgiu, kaip sudedamosios žmonijos dalies, vykdo principą "Kiršink! Skaldyk! ir valdyk!".  Tai ir patvirtina V.Pavlenko, pateikiant atitinkamus istorijos faktus.

    Siūlome kiekvienam savarankiškai sugretinti pateikiamą analizėje informaciją su einamaisiais įvykiais, ir atsižvelgus į tai padaryti išvadas.



    Rotšildų ir Rokfelerių "didelis žaidimas" – šviesoje ir šešėlyje


    2012 m. gegužės 30 d. buvo paskelbta informacija apie susitarimą, pagal kurį kompanija «Rothshild Investment Trust "Capital Partners”» («RIT "CP”»), priklausanti Rotšildams, įsigijo stambų kompanijos «Rockefeller Financial services» («RFS») valdančios Rokfelerių ir kitų turtingiausių JAV šeimų verslą, akcijų paketą.

    Paskelbta praktiškai visose pagrindinėse pasaulio MIP (masinėse informacijos priemonėse) ji buvo palydėta vienodo stiliaus paviršutiniškais atsiliepimais, kurių esmė susiveda į tai, kad du stambiausi globalių oligarchų klanai sudarė sąjungą prieš naują „pasaulinės krizės bangą".

    Iš tiesų nėra nieko labiau tolimo nuo tikrovės, nei panašūs tvirtinimai.

    Reikalas tame, kad abiejų oligarchinių grupių strategija paskutiniu metu buvo lygiuojama pagal principą, suformuluotą dar Frederiko Nortono – Rotšildų biografo: „Šiandien šeima stengiasi savo buvimą pasaulyje padaryti negirdimu ir nematomu".

    Tai ir suprantama: dideli ir, tuo labiau, labai dideli pinigai bevelija tylą ir ramybę. Bet būtent ši tyla ir pratrūko gegužės 30 tuo dėmesiu, kuris buvo prikaustytas prie įvykusio fakto, kas akivaizdžiai parodė realų šių klanų svorį ne tik globalioje ekonomikoje, bet ir globalioje politikoje.

    Mūsų požiūriu, finansų analitikai komentuodami naujo „aljanso" atsiradimą, matomai paprasčiausiai supainiojo priežastį su pasekme: pati pasaulinė krizė yra Rotšildų ir Rokfelerių veiklos produktas, o ne atvirkščiai. Kaip būtent tai atsitiko, mes ir pabandysime čia išsiaiškinti.

    Jei trumpai, tai praėję įvykiai reiškia, galbūt ir ne visišką Rokfelerių kapituliaciją prieš Rotšildus, tačiau bent jau mažiausiai, ką galima pasakyti – labai žymų jų atsitraukimą iš savo pozicijų.

    Jeigu „kasti" giliai, tai reikalinga detali analizė su istoriniu ekskursu – kitaip kažką suprasti šioje situacijoje bus praktiškai neįmanoma.

    Todėl pradėsime nuo klausimo priešistorės:

    Tikru prieštarų mazgu tarp šių dviejų klanų yra du XX a. pasauliniai karai. Be to abiem atvejais juos inicijavo Rokfeleriai ir būtent jie skynė tų karų pergalės vaisius.

    JAV įstojimo į Pirmą pasaulinį karą sąlyga, kai tapo aišku, kad Prancūzija ir Britanija su Vokietija nesusitvarko, o Rusija iš karo „iškrenta" ryšium su Vasario revoliucija, Rokfeleriai davė nuorodą savo naftos imperijai «Standard Oil of New Jersey» prazonduoti priklausančias Rotšildams naftos versloves Artimuose ir Tolimuose rytuose.

    Nuo 1927 metų «Standard Oil» užvaldė 25% „Irako naftos kompanijos" «IPC», sukurtos dar 1912 m. ir tada dar vadintos „TPC" „Turkijos naftos kompanija", akcijų. Be to, 50% akcijų tada atiteko Osmanų Imperijos vyriausybei, bet 25% gavo Rotšildų „Shell", o taip pat „Deutsche Bank", patekęs į jų „apkabą" truputį vėliau.

    Skirtingai nuo savo laikinų partnerių (kurie greičiausiai net neįtarė, jog jie laikini), anglai „žinojo ateitį" todėl, kad patys ją ir planavo, suprasdami, kad Pirmame pasauliniame kare griuvus Vokietijai ir Osmanų Imperijai, jie kaip nugalėtojai sau pasiims visus 100%.

    Taip ir būtų atsitikę, jei Antantė būtų sugebėjusi nugalėti vokiečius mūšio lauke. Bet sąjungininkams europiečiams šis uždavinys pasirodė ne pagal jėgas, ir prireikė JAV pagalbos – ekspedicinio, generolo Peršingo korpuso, nulėmusio karo baigtį vakarų fronte (kuris skirtingai nuo Antro pasaulinio karo tada buvo lemiamas).

    JAV įsijungimas į karą buvo anglų surežisuotas ir įpirštas amerikiečių vyriausybei pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausiai provokaciniais, povandeninio karo atakų aktais, „užkulisiniu" kiršinimu verčiant tą daryti Vokietiją, kuri beje ir pati naudojosi šia taktika. Išvengti to neva dėl bendro britų pranašumo jūrų ginkluotėje vokiečiai nenorėjo, o ir negalėjo dėl finansinės priklausomybės nuo Rokfelerių: 1914-1916 metais tie aprūpino stambiais kreditais ne tik kaizerį, bet ir jo osmaniškuosius sąjungininkus, tuo įgavę šešėlinę įtaką jų politikai.

    Lemiamu postūmiu JAV atsisakant neutraliteto ir įsijungiant į karą buvo vokiečių povandeninio laivo nuskandintas keleivinis transportas „Luzitanija" . Šio akto, užkulisiniais diplomatiniais manevrais paruošimas, labai priminė japonų atakos 1941 m. prieš JAV karine jūrų bazę Perl-Harbore įžangą. Tada po eilinio susitikimo su F. D. Ruzveltu, JAV karo ministras Stimsonas užrašė savo dienoraštyje: „Mes palietėme delikatų diplomatinių veiksmų klausimą, nukreiptą į tai, kad Japonija padarytų pirmą ir klaidingą žingsnį – atviros agresijos žingsnį.

    Nėra didelės paslapties tame, kad abu įvykiai turi vienas ir tas pačias šaknis.

    Negalima sakyti, kad Rotšildai visam tam nesipriešino. Jų pagrindinė politinė kreatūra JAV- pulkininkas Hausas, vadinęs save „valdžia už sosto" , visus 1914 metus pašventė bandymams suburti Vakarų sąjungą prieš Rusiją, dalyvaujant tame JAV, Britanijai, Prancūzijai ir Vokietijai. „Anglija nenorėtų visiškai sutrypti Vokietijos, nes tada jai tektų vienas prieš vieną susidurti su savo senu priešu – su Rusija; – rašė Hausas prezidentui V. Vilsonui 1914 m. gegužę, – bet jei Vokietija be saiko didins savo laivyną – Anglijai neliks kito pasirinkimo".

    Kad palikti Anglijai (ir Rotšildams, kurie tada jau šimtą metų kontroliavo jos centrinį banką) pasirinkimo teisę, Hausas netgi atliko reisą į Berlyną, kur gavo audienciją pas kaizerį Vilhelmą II ir jūrų ministrą fon Tirpicą. Viskas veltui: Vokietijos laivynas už Rokfelerių pinigus (kompensuotus beje, amerikiečių iždo pagal Įstatymą apie Federalinę Rezervų sistemą) augo, kaip ant mielių, ir pasilikti nuošalyje nuo karo britai nesugebėjo, tuo perdavę Rokfeleriams visus politinius kozirius.

    Antrojo pasaulinio karo metu ekonomika nuo politikos tapo dar labiau priklausoma.

    Kai 1940 gegužę vokiečiai atakavo Prancūziją, frankų-britų grupuotė buvo greitai sutriuškinta, prancūzai atidavę Paryžių pasirašė paliaubas, o anglai pasijuto prispaustais prie La-Manšo belgų Diunkerko rajone.

    Lygiagrečiai su 1939-1940 metų rudens-žiemos „keistu karu" – vienu iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo paslapčių, stačiusiu istorikus į aklavietę, visada kildavo klausimas: kodėl vokiečiai vietoje to, kad pribaigti priešininką ir „ant jo pečių" persikelti per La-Manšą, sustojo ir nepadarė nė žingsnio pirmyn, kol anglai neperkėlė savo pajėgų į Britanijos salas. Beje, transportų perkeliančių pajėgas irgi nebombardavo.

    O „paslaptis" buvo labai, labai paprasta.

    Reikalas tame, kad jei Hitleris ir nebuvo tiesiogiai nusamdytas Rokfelerių (nors toks tvirtinimas irgi nėra vadinamas perdėtu), tai pilnai buvo nuo jų priklausomas karo ekonomikos srityje ir svarbiausiai nuo naftos, bei jos perdirbimo produktų – pirmiausiai benzino tiekimo. Faktų ir skaičių – nuo tarptautinių atsiskaitymų Bazelio Banko, nacių finansavimo tikslais sukūrimo 1930 metais, iki kompanijai «Standard Oil» išperkant 1934 m. 730 tūkstančių akrų žemės šalia Hamburgo, naftos perdirbimo gamyklos statybai, kuri tvarkingai funkcionavo viso karo metu – daugiau nei pakankamai. Bet mes neperkrausime jais medžiagos, kad nepaskęsti detalėse.

    O ir žmonės atvedę Hitlerį į valdžią buvo JAV – tie patys broliai Allenas ir Fosteris Dallesai (brolių Rokfelerių pusbroliai). Ir vadovavo jiems visiems „trigalvis" amerikiečių-britų-vokiečių aštuonkojis – Šrioderio bankas (turėjęs nacių vyriausybės agento statusą), o taip pat susijusios su juo firmos (Dabartinis H. Šrioderis – tų Šrioderių palikuonis).

    Ir Ruzveltas, kurį su to paties Hauso pagalba vedė prie valdžios Rotšildai, iš tikro pasirodė Rokfelerių kreatūra(statytinis). Ne atsitiktinai patį Hausą naujojo prezidento aplinkoje pakeitė B. Baruchas – stambus biržos spekuliantas (panašus į Sorosą), konkrečiai pagerinęs savo reikalus JAV karo pramonės Komiteto pirmininko poste, kurį jis užėmė viso Pirmojo pasaulinio karo metu.

    Nedidelė pastaba: kai JAV spec-tarnybos 1943 metais raportavo Ruzveltui apie galimybę „pašalinti Hitlerį" – šis kategoriškai uždraudė šią akciją.

    O štai tą padaryti, bet jau tik 1944 metų liepą pabandė anglai. Sudarę paliaubas su „nauja" Vokietijos vyriausybe, jie labai tikėjosi įtraukti JAV į priešpriešą su SSSR ir sugriauti numatomą tarybinį-amerikiečių aljansą. (Jį tiesa ir taip sugriovė, bet jau kitu būdu: vietoj pagrindinio „Naujo kurso" architekto H. Volleso, „labai laiku" į Baltuosius rūmus įleido Rotšildų kreatūrą H. Trumeną, kuris neilgai prieš Ruzvelto mirtį tapo vice-prezidentu, o po to ir JAV prezidentu).

    Pagal visa tai Hitleris tiksliai vykdė visus Rokfelerių nurodymus. O instrukcijas 1940 metų gegužę jis gavo sekančias:

    - neliesti anglų Diunkerke;

    - nepersikelti per La-Manšą ir apskritai palikti Britaniją ramybėje, nutraukus operacijos „Jūrų liūtas" pasiruošimą (įsiveržimą į Britanijos salas);

    - išskleisti savo pastangas „Barbarosos plano" pusėn – pasiruošti užpulti SSSR.

    Hitleris šias instrukcijas skrupulingai įvykdė.

    Bet kodėl jis jas apskritai gavo?

    O todėl, kad Čerčilis situacijoje su Diunkerku atsidūręs ant kracho ribos (priminusio jam ir britų visuomenei Dardanelų operacijos, kurią vykdyti jis kaip Pirmasis Admiraliteto lordas išsireikalavo, kracho su britų laivynu košmarą), sutiko išpildyti visas sąlygas, kurias jam iškėlė Ruzveltas(beje, jie buvo pusbroliai) mainais į gynybą ir JAV karinę pagalbą. O būtent:

    - Perduoti amerikiečiams Britų imperijos naftos „deimantą" – Saudo Arabiją ( kurią karūnai beveik tiesiogiai „išarė" britų žvalgyba ir asmeniškai Arabijos T. E. Lorensas, būtent šiems tikslams vykdę daugiametę kasimo po Osmanų Imperijos pamatais spec operaciją;

    - išvesti visus britų kapitalus iš JAV ir parduoti amerikiečiams visą anglų turimą JAV nuosavybę;

    - po karo pabaigos – paleisti Britanijos imperiją, suteikus kolonijoms nepriklausomybę (prasidėjo, kaip atsimename nuo Indijos – 1947 m.; paskui Britanijos kolonijinę imperiją iki 1960 m. subyrėjo ir sekančios sudėtinės „Rotšildų imperijos" dalys – prancūzų, olandų ir belgų).

    Tokiu būdu, — apie tai kalba daugelis specialistų (pirmiausia vakarų), užsiimančių globalia istorija ir politika, — pagrindine dviejų pasaulinių karų priežastimi buvo ne kas kita, kaip perimti iš Rotšildų ir Rokfeleriams konsoliduoti eurazijos naftos aktyvus. Būtent todėl Vokietiją dukart siundė prieš Britaniją (Hitlerį, kaip ir kaizerį Rokfeleriai tvarkingai finansavo viso karo metu). Naują „tvarką" Ruzveltas 1944 metais asmeniškai padiktavo Britanijos pasiuntiniui JAV lordui Halifaksui (tam pačiam „Miuncheno suokalbio" dalyviui, dar 1937 m. lapkritį sėkmingai susitarusiam su Hitleriu) : Saudo Arabija – Amerikai, Iranas – Britanijai, o Iraką ir Kuveitą „melšime" kartu.

    Nusileidę grubiai jėgai ir aplinkybėms, o prie viso to dar ir dukart, Rotšildai jiems suteiktų „nuoskaudų" nepamiršo ir neatleido.

    „Karštasis" karas pasibaigė ir prasidėjo šaltasis.

    Jei Rokfeleriai – pirmiausiai „naftos" dinasija, tai Rotšildams svarbiausia – auksas ir kiti brangūs metalai. Tai jų svarbiausios įtakos ir kontrolės sferos.

    Todėl Rotšildai pradėjo nuo pasikasimo po dolerio pamatais, numatę tikslą pakeisti jį auksu (pripažįstame, kad iš šio požiūrio taško truputį kitaip, nei mes esame įpratę, atrodo dolerio „atrišimas" nuo aukso standarto įvykdytas prezidento R. Niksono 1971 m.).

    Svarbiausias svertas tam – aukso kaina. Ji nustatoma ne rinkos, o direktyviniu keliu. Pradedant nuo 1940-ų metų, kasdien, be jokių pertraukų išeiginėmis ar švenčių dienomis, dukart į dieną, Londono brangiųjų metalų rinkos asociacija vykdo taip vadinamus „fiksingus", kuriuose dalyvauja penki bankai: Britanijos Rotšildų šakos pagrindinis bankas «N M Rothshild & Sons», artimas jų prancuziškai atšakai «Societe Generale» (jis mums dar bus reikalingas), atmintinas dar pagal „turkų-irako" sandėrį 1910-ais — 1920-ais metais «Deutsche Bank», kiniečių Rotšildų „filialas" – globalus bankas «Hong Kong & Shanghai Banking Corp.» («HSBC»), išaugęs XIX amžiuje narkotikų prekybos pagrindu, o taip pat pasaulinio lygio lyderis pagal aukso ir kitų brangiųjų metalų apyvartą «ScotiaMocatta» — «Scotiabank Global Banking & Markets» padalinys.

    Suprantama, kad šie „fiksingai" vykdomi «N M Rothshild & Sons» erdvėje ir dar daugiau, būtent šis bankas iki 2004 metų juose išimtinai pirmininkavo (o vėliau tyliai „pasitraukė į šešėlį").

    Visų tarpklaninės kovos peripetijų nevardinsime. Pažymėsime tik tiek, kad per pastarąjį dešimtmetį auksas pabrango daugiau nei 10 kartų, o doleris silpnėja dėl neišmatuojamo dydžio JAV valstybės skolos, į kurios susidarymo kelią 1980-ųjų pradžioje, šią šalį atvedė vėlgi Rotšildai – su įžymiosios „reiganomikos" pagalba, t.y. „finansinių burbulų" pūtimo būdu.

    Klausimas – o ką dar galima buvo daryti Reiganui, kai jo sukurta komisija, vadovaujama FRS valdytojų Tarybos pirmininko P. Volkerio (tų pačių Rotšildų statytinio) „išsiaiškino", kad Fort-Nokse (JAV aukso atsargų saugykloje) nėra anei gramo Amerikos valstybinio aukso – tik užsienio ir privatininkų. Reikėjo gi kažkaip finansuoti „Strateginę gynybos iniciatyvą" ir kitas inovacijas ginklavimosi varžybose, ant kurių kažkaip lyg „atsitiktinai" užkibo Brežnevo ir Andropovo SSSR vadovybė. Štai Reiganas ir ėmė pūsti „muilo burbulus", jų pagalba statydamas „potiomkino kaimus" ir „oro pilis". Būtent tada JAV ir atsirado valstybinė skola.

    JAV būtų priėjusios iki „taško" gerokai anksčiau, nei dabar – maždaug iki 1995 metų, bet joms labai pasisekė su SSSR iširimu, kurį pasiremdami ryšiais šalyje ruošė jau Rotšildai. Nesigilinant į smulkmenas (kita tema), išskirsime tik pagrindinius šios grandinėlės figūrantus: Berija – Kuusinenas (Kominterno ryšys su masonais) – Andropovas – Gorbačiovas; išskyrus juos į šią grandinėlę (ir ne antraeiliais vaidmenimis) įsiterpė Mikojanas ir Kosyginas.

    Rokfeleriai SSSR iširimu nebuvo labai suinteresuoti.

    Dar daugiau – jiems Tarybų Sąjunga buvo atsvara Rotšildams. Rokfeleriai lygiomis dalimis palaikė, kaip nacius, taip ir tarybinę industrializaciją. Skirtingai nuo jų amžinųjų konkurentų Rotšildų, jiems buvo reikalinga ne Londono valdomas „žavingos izoliacijos" balansas, o suvienyta Eurazija su visa savo nafta. Potencialiais kontinento lyderiais, turint omenyje pasionarinių ideologijų (tegu ir priešingų krypčių) egzistavimą, jie matė, kaip Hitlerį, taip ir Staliną – nesvarbu kas iš jų laimėtų, tačiau tik jiems asmeniškai visai tai kontroliuojant (tam reikėjo abi šalis privesti iki būsenos tarpusavio kare, kai jos nebegalėtų mesti iššūkio JAV) .

    Be to, 1920-ųjų pabaigoje gavę koncesinę Baku naftos dalį, Rokfeleriai jau Hitlerio rankomis, pabandė ją pilnai perimti savo nuosavybėn, tiesa apsiskaičiavę su Stalingradu. (Į „ekonominį" karo kampanijos pobūdį 1942 m. skirtingai nuo 1941 m., kai vermachto puolimo objektais tapo politiniai SSSR centrai, nurodo daugelis šiuolaikinių specialistų, tame tarpe ir vokiečių).

    Aplošęs savo netikėtus „pakeleivius" I.V. Stalinas 1945 metais tapo savarankiška globalaus mąsto figūra. Mažai kam žinomas, skirtingai nei Molotovo – Ribentropo paktas, Molotovo – Hisso paktas, sudarytas 1944-1945 m. Suvienytų nacijų konferencijose San-Francisko ir Dumbarton Oaks’e, ir patronuojamas būsimo Niujorko gubernatoriaus ir JAV vice-prezidento Nelsono Rokfelerio, tapo nemaloniu siurprizu amerikiečių politiniam isteblišmentui. Nuo šiol jam nereikėtų kišti nosies į SSSR tautų ir Rytų Europos šalių reikalus, kaip beje ir Maskvai į „Britanijos" Iraną ir „amerikiečių" Saudo Arabiją. (Hissą, įskundus vienam iš pradedančių, P. Niksono komisijos tiriančios antiamerikietišką veiklą, narių , net nuteisė už „špionažą" SSSR naudai – štai kaip netiko jo veikla!).

    Situacija SSSR radikaliai pasikeitė po vado mirties. Kaip penkmečio „dvaro perversmų" priežastis, įsitvirtinęs valdžioje (1953-1958 m.) Chruščiovas, būdamas trockistu „demaskavo" žinomą „asmenybės kultą" ir ne be Mikojano pagalbos persimetė prie Rotšildų. Prie mažai ką supratusio šiuose reikaluose Brežnevo, galios įgavo Kosyginas ir ypač Andropovas. Nespėjęs dar gyvas būdamas realizuoti savo griaunamojo „europietiškojo projekto" , visagalis KGB šefas „pagimdė" Gorbačiovą, kuris paleido šį projektą į gyvenimą dar iki išrenkant jį „genseku", sudaręs eilę slaptų susitarimų 1984 m., perdalijant Europos įtakos sferas, su „austro-vengrų sosto" įpėdiniu Otto von Habsburgu.

    Tai yra, iš vienos pusės žiūrint – atsiremti į Gorbačiovo SSSR, kad atsilaikyti prieš Rotšildų spaudimą, Rokfeleriai negalėjo. O iš kitos pusės, 1980-ųjų pabaigoje susikaupus didelei valstybės skolai kilo subyrėjimo grėsmė jų pačių šaliai – JAV.

    Ir Rokfeleriai pasuko mažiausio pasipriešinimo keliu: kartu su Rotšildais įsijungė į SSSR griovimo procesą: galutinis sutarimas šiuo klausimu buvo pasiektas 1989 metais, uždarame „įtakingų žmonių" susitikime (kasmetinėje Bildelbergų konferencijoje), vykusiame ispanų La Toja salelėje. (ten pat, nežiūrint į beviltišką M. Thatcher pasipriešinimą, kainavusį „geležinei ledi" greitą atstatydinimą iš britų premjero posto, buvo priimtas sprendimas dėl Vokietijos suvienijimo).

    SSSR griūties pagalba ir jos gyventojų sąskaita amerikiečiams pavyko užkamšyti daugybę „skylių" savo ekonomikoje ir finansuose. Skaičius, būtent ko ir kiek buvo išvežta iš šalies jau 1995 metų spalio 24 dieną, uždarame ginkluotų JAV pajėgų, štabų vadų Suvienyto komiteto posėdyje įvardijo B. Klintonas (šie skaičiai viešai paskelbti 2000-ųjų pradžioje tikrai palieka didelį įspūdį).

    Tuo pačiu – reikėtų atiduoti duoklę tiesai – Rokfeleriai, kaip galėjo, taip priešinosi SSSR sugriovimui – tame tarpe ir su Jelcino pagalba(kuris, skirtingai nei Gorbačiovas pasisakė už teritorinę Rusijos Federacijos pilnatvę). Ir ne tik Jelcino.

    To, kas buvo prisigrobta buvusiame SSSR Amerikai užteko 20-čiai metų. Ir vėl valstybės skola spaudžia, ir vėl Valstijos – „prie paskutinės ribos" (14 trln dolerių skolų – tai ne vienas metinis biudžetas).

    Ką daryti Rokfeleriams, jei nebeliks JAV? Bžezinskis savo naujojoje knygoje „Strateginis matymas: Amerika ir globalios galios krizė" (pamatė šviesą 2012 m. vasarį), tiesiai rašo, kad JAV šiandien panašios į SSSR prieš subyrėjimą ir svarsto du pasaulio globalaus vystymosi variantus – su amerikiečių lyderyste arba be jos, t.y., jei vadinti daiktus savais vardais – be JAV.

    Išskyrus krizę eurozonoje, globalią situaciją verčia „įsitempti" prasidėjusi 2012 m. pavasarį masinė, stambių finansinių kompanijų ir korporacijų top-vadybininkų evakuacija iš Volstrito. (Jau šie „kadrai" bankų vietovėse ir finansinėje erdvėje orientuojasi ir dieną ir naktį: žino, kada, kur ir kuo kvepia, bei kur ir esant kokiam kvapui, ir kiek greitai reikia bėgti).

    Blogiausiam atvejui Rokfeleriai šiandien superka žemes Argentinoje ir Čilėje. Bet iškelti baltą vėliavą (ar užmesti rankšluostį ant ringo virvių), matomai, mano, kad dar ankstoka.

    Rotšildai gi, savo ruožtu spaudžia.

    F. Hollandas Prancūzijoje – jų kreatūra.

    Vieniša Euro Sąjungoje ir užėmusi gynybos pozicijas šalies viduje dabar atrodo ir A. Merkel. Besiorientuojantys į Britaniją, pagal V. D Ežovo (Adenauerio tarybinio biografo) liudijimą, social-demokratai „ima" vienas federalines žemes paskui kitas (prieš kurį laiką laimėjo simboliškai svarbius municipalinius rinkimus Šiaurės Reine – Vestfalijoje). Naujos rokfeleriškos „išimties", kaip Šrioderis №2 Vokietijos social-demokratų partijoje(VSDP) kol kas nenusimato.

    Parlamento rinkimai Vakarų Vokietijoje jau 2013 metais, ir VSDP pergalė juose reikš visos euro zonos konsolidaciją Rotšildų rankomis ir jų naudai. Ir tada vietoje „europinės valstybės", kurią dar nuo Hitlerio laikų statė Rokfeleriai, ES pavirs į išbarstytą municipalitetais mozaiką – chaosas, kuris, jeigu ką ir vienys, tai bus „laisvos prekybos zona" be jokio nacionalinio ar religinio identiteto(ir todėl pilnai tenkinanti Rotšildus). Ir į šį chaosą bandys įtraukti (jau traukia!) NVS ir Rusiją, pradedant Ukraina, Moldova ir Pabaltijo valstybėmis – kur chaosas, iš esmės jau kelią puotą.

    JAV Rotšildų kreatūra yra Obama: jį 2006 metų birželį Demokratų partijos bosams pristatė ne kas kitas, kaip D. Sorosas – artimiausias Rotšildų bendražygis.

    Rusijoje Rotšildai kontroliuoja perbėgusią į jų pusę dar prie prezidento-Jelcino „šeimą"; sprendžiamą vaidmenį prastumiant jos politinius interesus šiandien vaidina Vološinas. Jie taip pat turi bendrą verslą su oligarchu Deripaska, o per jį – su Čiubaiso kreatūromis – oligarchais Potaninu ir Prochorovu (būtent iš čia dygsta visų „oranžinių", „baltų" , „žalsvų" gatvių protestų Maskvoje ragai ir kojos) .

    Čiubaisas gudriausias iš visų: turi ryšius su Rotšildais (per JAV eks-ministrą L. Sammersą, pirmininkaujantį Amerikoje Nacionalinei ekonomikos tarybai), ir su Rokfeleriais – yra globalaus banko „JP Morgan Chase" direktorių tarybos nariu. Tikslas paprastas: bet kuriuo atveju išsilaikyti paviršiuje – ir juk „plaukia", „neskęsta"!

    Ypač Rotšildams svarbi yra Kinija.

    Jei pavyks „daspausti" Kinijos elitą (o sprendžiant pagal skilimą, kuris prasidėjo ryšium su „Bo Silajaus byla", tai atrodo pradeda pavykti), Rotšildams gali pavykti užkabinti auksą prie juanio. Ir gražiai iškelti jį į naujos pasaulio rezervinės valiutos statusą, padengtą ne nafta, kaip doleris, o auksu (tam ir išpučiamos aukso kainos) .

    Jei šitas triukas pavyks, tai greitu metu bus galima griauti ir dolerį ir pačias JAV (gaila, bet pas mus daugelis apie tai seniai ir naiviai svajoja, kaip apie kažką labai pozityvaus).

    Kuriam tikslui?

    Kad sukurti „Šiaurės Amerikos sąjungą" su nauja valiuta amero, o po to – „Transatlantinę sąjungą", kurioje Šiaurės Amerika, pilnai atitinkant globaliam Romos klubo planui, susijungtų su Europa, o amero su euru. Ir gautųsi „tikra" pasaulinė valiuta: svaras sterlingų turbūt – kas gi daugiau? (Šis atlantinės transformacijos projektas numatytas Techaso susitarimais, kurie 2005 metų kovą buvo patvirtinti Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zonos – valstybių NAFTA narių pirmųjų asmenų).

    Bet šiai „kaitai" – nuo dolerio prie svaro (spėjamai) – reikalingas „stabilizatorius". Pagal Rotšildų planą juo ir turi tapti juanis, padengtas auksu (kurio kainą Rotšildai, kaip mes įsitikinome nusistato patys), o taipogi sutvirtintas karine ir politine KLR galia.

    Beje, susijungimo fone, o tiksliau, Rotšildams nupirkus Rokfelerius, Kinija ir Japonija nuo birželio 1 dienos nustojo tarpusavio atsiskaitymams naudoti dolerį, ir dabar atsiskaitinės griežtai juaniais ir jenomis.

    Ši pasakaitė tačiau tik naivuoliams. Juanis ir jena prie vieningo vardiklio suvedami tik per ekvivalentą (VKM – vieningą kainos matą). Anksčiau šiuo ekvivalentu buvo doleris (jį kontroliuoja Rokfeleriai). O šiandien?

    Jei nesakoma kas būtent – reiškia VKM vaidmuo pereina auksui. Ir šį aukso ekvivalentą (standartą), į kurio kainą ir bus atsižvelgiama vykdant japonų-kiniečių tarpusavio atsiskaitymus, jau kontroliuos Rotšildai.

    Tai yra, „tykiai šnopuojant", Kinijai ir Japonijai netolimoje perspektyvoje numatytas naujos, globalios finansinės valdžios pasikeitimas. Kalbant kitaip, Rokfeleriai „atidavė" dar vieną rubežių. Ir po šito, matomai paprašė paliaubų. Būtent paliaubų, o ne taikos.

    Lygiai taip pat ir Rotšildai 1917 ir 1940 metais prašė Rokfelerių paliaubų tarpklaninėje kovoje (čia ir apie amerikiečių karinę pagalbą kovoje prieš Vokietiją).

    Skola ne rona, kaip sakoma – neužgyja!

    Rotšildai dabar, kaip ir Rokfeleriai tada, maloningai sutiko. Būtent tame – vidinė, „istorinio" 2012 gegužės 30 susitarimo, esmė.

    Su priešistore mes pabaigėme. Pereiname prie susitarimo esmės.

    Ir taip, Rotšildų-Rokfelerių aljanso, verslo-sudėtinė, atrodo taip: minėta grupė «RIT "CP”», kuriai vadovauja Džeikobas (Jakov) Rotšildas, nupirko 37% „RFS" kompanijos akcijų.

    Iškart „išslysta" labai pikantiška detalė: Rotšildai „pirkėjai" valdo viso tik 3 mlrd dolerių, o Rokfeleriai „perkamieji" – valdo 34 mlrd. (viso gaunasi truputį mažiau 40 mlrd).

    Kaip gi taip?

    Tačiau viskas stoja į savo vietas, kai prisimename, kad šią 37% akcijų dalį anksčiau valdė prancūzų bankas „Societe Generale" – tas pats, Londono aukso fiksingų nustatymo dalyvis.

    Tačiau 2008 matais, kada šis bankas nupirko minėtą Rokfelerių kompanijos dalį, jis valdė 71 milijardo JAV dolerių vertės aktyvus – du kartus daugiau, nei jis nupirko.

    O dabar tie 37% iš giganto perėjo nykštukui, kuris gaunasi valdo kito giganto turtą (aktyvus).

    Ką visa tai reiškia?

    Pirmiausiai tai, kad iš tiesų Rokfeleriai „paliaubų" pasiprašė dar 2008 metais. Tačiau tada, matyt buvo nuspręsta juos „paspausti" dar kartą, ko pasekoje įvyko Kinijos ir Japonijos susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų.

    Taip, kad iki 2012 metų Rokfelerių padėtis dar labiau pablogėjo.

    O kodėl Džeikobo Rotšildo kompanija turi tik 3 milijardus JAV dolerių, kai šeimos turtas vertinamas mažiausiai nuo dviejų iki dvidešimties trilijonų, o kai kurias „karštos galvas" įvardina trijų šimtų trilijonų sumą? (Reikia atkreipti dėmesį, kad žymusis „Forbes" sąrašas, parodantis mums viršutinę 64 milijardų JAV dolerių asmeninio turto ribą, neatsižvelgia į svarbiausią – kolektyvinius, šeimos kapitalus, iš esmės slėpdamas juos, matyt tam jis ir yra skirtas.

    Pati gi „3 milijardų byla" yra vidinis Rotšildų reikalas.

    Nuo pat pradžių grupę sudarė penkios šakos, vėliau jų kiekis sumažėjo ir galiausiai liko dvi – britų ir prancūzų (tiksliau prancūziška-šveicariška).

    Jos tarpusavyje nesipyko, tačiau ir labai nesibičiuliavo – silpnai konkuruodamos Rokfelerių lyderystės fone.

    1980 metais britų šakoje įvyko skilimas. Ir Džeikobas Rotšildas, Evelino de Rošildo buvo išvarytas iš šeimos, jam uždraudžiant naudoti „Rotšildų" pavardę savo firmų pavadinimuose.

    Nemalonė 1988 metais buvo sušvelninta, o 2004 metais, kai Evelinas šeimos verslo valdymą perdavė prancūzų šakos atstovams – Deividui de Rotšildui, Džeikobas buvo pilnai reabilituotas.

    Iš to seka, kad Džeikobas iš esmės yra prancūzų Rotšildų „įtakos agentas" tarp britų. Būtent todėl jis buvo išvarytas, atstatant teises tik tada, kai prasidėjo oficialus dviejų šakų jungimosi procesas. (šis procesas baigėsi 2012 metų kovą-balandį, kai prancūzų ir britų šakos susijungė Paryžiuje).

    Iš 3 milijardų Džeikobo Rotšildo neatitikimo jungtiniam grupės kapitalui (kas neleidžia kalbėti apie Rotšildų dalyvavimą sandoryje būtent kaip grupei) taip pat darytina išvada, kad visiškai atitinkant nugalėtojo teisėms, Rotšildai į apjungtą kompaniją įtraukė tik mažą savų aktyvų dalį, o iš Rokfelerių atėmė labai pelningą „grietinėlę" („Johnson & Johnson", „ Procter & Gamble", naftos ir dujų koncernas „Vallares" ir t.t.).

    Bet iš to, taip pat seka, kad ir priimti kapituliacijos iš pirmojo Rokfelerių asmens – Deivido (dinastijos pradininko anūko) – nusiuntė trečiarūšį Rotšildą – ne pirmos ir ne antros eilės pagal vidaus hierarchiją, tačiau netgi ilgą laiką buvusį atstumtuoju tarp savų.

    Tai jau savaime pažeminimas, tačiau tuo reikalas neapsiribojo. Kad dar labiau ir demonstratyviau įgelti Rokfeleriams:

    - pirma, perdavė sandorio detales į viešumą, matyt, tokiu būdų užfiksuojant prašymo apie paliaubas faktą (ko nebuvo 2008 metais);

    - antra, į susitarimo sąlygas įtraukė šalių teisę tik bendriems sprendimams ir funkcijoms, kurias tvirtins tik bendra vadovaujanti kompanija (kitaip tariant, Rokfeleriai nuo šiol savo namuose, JAV ir savo kontoroje, neturi teisės savarankiškai disponuoti nei savo asmeniniais, nei draugiškais aktyvais);

    - trečia, netgi tolerantiški finansų analitikai (tie patys, kurie visuomenei „kabina ant ausų makaronus" apie „grupių sujungimą kovai su krize"), pripažįsta, kad susitarimas veda prie didesnės Rotšildų ekspansijos plėtros bankų sektoriaus srityje JAV.

    Ką tai reiškia?

    Žinoma, naujas įspūdingas žingsnis, link istorinių sąlygų, Ruzvelto (t.y. Rokfelerių) pareikštų 1940 metais savo pusbroliui Čerčiliui (t.y. Rotšildams), apie britų aktyvų pardavimą JAV peržiūrėjimo. Tai beveik tas pat, ką padarė vokiečiai su prancūzais 1940 metais, išreikalavę pasirašyti žeminančias Prancūzijos armiją paliaubas tame pačiame Kompjenė miške ir tame pačiame štabo vagonėlyje, kuriame 1918 metų lapkritį maršalas Fošas priėmė faktišką vokiečių vadovybės kapituliaciją.

    Teisingumo dėlei pažymėsime, kad šis peržiūrėjimas prasidėjo dar 1980 metais nuo JAV naftos rinkos perdalijimo (kai ten „abejomis kojomis" įlipo karališkoji Britanijos naftos kompanija „British Petroleum" ir ne viena, o aljanse, kas buvo ypač žeminančiu faktu JAV – su Saudo Arabija).

    Ar Rokfeleriai paruošę kontržaidimą, jei taip. tai koks jis bus?

    Žaidimas tai yra yra, tačiau verslo sektoriuje jį bus sunku realizuoti, nes patyliukais išvesti aktyvus iš bendros kompanijos bus sudėtinga: patys Rokfeleriai šio klausimo išspręsti jau negali, o leisti – kas gi jiems tą leis. Ne dėl to stengtasi!

    Jei pabandys atsiimti savo aktyvus (turtą) Rokfelerių partneriai?

    Bet ar surizikuos jie mesti tiesioginį iššūkį Rotšildams – štai koks klausimas. Vietoj to, kad žaisti tokius pavojingus žaidimus lengviau (ir pelningiau) Rokfelerius „išdurti", susitarus su naujais šeimininkais.

    Ir štai mes prieiname prie to, kad iš tikrųjų komplikuotos, patiriančio katastrofą globalaus klano gynybinės linijos randasi ne ekonomikoje, o politikoje, tiksliau – geopolitikoje.

    Rinkimai JAV. Bus ne tik prezidento rinkimai, 2012 metų lapkritį bus atnaujinta ir didelė Senato ir valstijų gubernatorių dalis .

    Jei Rokfeleriams pavyks gauti respublikonų daugumą ne tik Atstovų rūmuose (kaip dabar), tačiau ir Senate, galima bandyti „pravažiuoti" pro šalį, 2012 m. gruodžio 23 d. – datą, kai formaliai pagal Federalinio rezervo įstatymą, baigiasi devyniasdešimt devynerių metų, Federalinio rezervo dolerių spausdinimo staklių nuomos sutarties terminas.

    Juk čia yra svarbus koks niuansas? Kai priimami tokie bendri žingsniai, kaip FRS sukūrimas 99 metams (1913 metais) – o darė tai Rotšildai ir Rokfeleriai kartu, visada apeinant įstatymus, sudaromi nerašyti „džentelmeniški" susitarimai. Juos pažeisti žinoma galima, tačiau tai bus nederama – taip reputacija rizikuojama tik išskirtiniais atvejais. Išdrįskime padaryti prielaidą, kad šiuo atveju tokie susitarimai buvo sudaryti taip pat – ir būtent 99 metams. Labiausiai tikėtina jų prasmė tame, kad iki to termino pabaigos jokiomis sąlygomis „netraukti į save antklodės" ir nedaryti staigių judesių.

    T.y. ir vieniems, ir kitiems rankos galutinai bus atrištos po 2012 m. gruodžio 23 d. – tada ir pažiūrėsime „kas yra chu" (kaip sakė ponas Gorbačiovas).

    FRS dabar kontroliuoja ne Rotšildai , o Rokfeleriai. Todėl Rotšildams galbūt naudingiau būtų jį sužlugdyti, kad nuo dolerio pereiti prie aukso (ir juanio), sukuriant sąlygas Šiaurės Amerikos „performatavimo" proceso paleidimui, įtraukian JAV į „Šiaurės-Amerikos" ir toliau į „Transatlantinę" sąjungą.

    Tačiau Rokfeleriai savo laiku (1927 metais) suprato, kokią miną Federalinio rezervo pavidalu jie padėjo po JAV pamatais. Ir pilnai kontroliuodami Baltuosius rūmus ir Kongresą, pakoregavo Federalinio rezervo įstatymą taip, kad atimti pas FRS pinigų spausdinimo mašiną galima ne nustatytu laiku, o tada, kai tai nuspręs Kongresas. (Rotšildai, matyt nusprendė, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas nerašytas susitarimas, tada atsakė Didžiąja depresija ir demokrato Ruzvelto pergale prieš respublikoną Huverį, pergale kuri, kaip mes jau pastebėjome, pasirodė „Pyro pergale").

    Tokiu būdu, vien tik Obamos išsaugojimas Baltuosiuose rūmuose Rotšildams yra būtinas, tačiau nepakankamas, kad nuversti dolerį. Be to, greičiausiai Obama bus reikalingas paskutinėje stadijoje: kad praleistų, neuždedant veto Kongreso sprendimui atšaukti Federaliniam Rezervui teisę spausdinimo staklių nuomai (kurį, greičiausiai panaudotų respublikonų prezidentas).

    Tačiau, kad priimti tokį įstatymą ir nusiųsti Obamai pasirašymui, reikia turėti daugumą abiejuose Kongreso rūmuose. O jeigu po 2012 m. lapkričio rinkimų, dauguma pasirodys besą respublikonų (kurie išsiskyrė tarp Rokfelerių ir Rotšildų), tai prastumti sprendimą dėl nuomos atšaukimo bus sudėtinga.

    Reikšminga: tie respublikonai, kurie, kaip Ronas Polas, dabartinio prezidento kampanijos metu paskubėjo iškelti klausimą apie Federalinio rezervo nuomos teisės atšaukimą, iš priešrinkiminės distancijos pasitraukė labai greitai – tai reiškia, kad respublikonų stovykloje paradui vadovauja Rokfelerių šalininkai.

    Taip kad laukiam lapkričio.

    Antroji Rokfelerių gynybos linija – XVIII KKP suvažiavimas (vėl 2012 m. lapkritis).

    Jei Kinijos valdžioje, kaip iki, taip ir po suvažiavimo išliks balansas, kuris garantuoja nepertraukiamą „dvitaktę" valdžios kaitą – iš pradžių KKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus ir KLR pirmininko, o paskui per penkerius „pereinamuosius" metus, – Centrinės karo tarybos Pirmininko, sėkmės šansų Rotšildams liks nedaug. Nes „saugiu uostu", tinkamu laikinam perėjimui prie „auksinio juanio", būtino Vakarų „performatavimui", subalansuota Kinija tapti negali – tik išbalansuota, su numatytu vienos vidinės partijos grupuotės dominavimu ir griežtu visų kitų slopinimu (kaip tai pavyzdžiui buvo, 1970-aisiais metais).

    Be patikimų, šimtaprocentinių garantijų, „aukso – juanio" poros pavidale, politinėje sferoje papildytame strateginiu Kinijos-Japonijos aljansu, Rotšildai JAV dolerio nežlugdys – labai didelė rizika, kad situacija taps nekontroliuojama ir tada pagrindiniu argumentu vietoj pinigų gali tapti ginklai.

    Atsiras galimybė prarasti viską ir iš karto, įskaitant ir gyvybę.

    Sekanti Rofelerių gynybos linija (reikia pripažinti, po rinkimų Prancūzijoje beveik pilnai pralaimėta) – tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vyriausybės koalicijos CDU-CSU(šiuolaikinių politinių partijų sąjunga) bloko „ašis" apskritai.

    Gegužės 23 d. EuroSąjungos viršūnių susitikime, naujas Prancūzijos prezidentas F. Holland praktiškai pateikė Merkel prancūzų-olandų (pagal esmę Rotšildų) ultimatumą:

    - atsisakyti idėjos paversti ES politine sąjunga;

    - padaryti eurą priklausomą su euro obligacijų pagalba – kolektyvinių euro zonos skolinių įsipareigojimų (Soroso idėja, matyt, pretenduojančio juos kontroliuoti Rotšildų vardu).

    Situaciją išgelbėti gali tik viena: ryžtingas Merkel to ultimatumo atmetimas ir krizės forsavimas euro zonoje – iki jos konsolidacijos Vokietijai kontroliuojant, kad ir ką iš jos prireiktų „išprašyti". T.y. paversti Vokietiją į vieningą ir vienintelį euro emisijos centrą.

    Šiuo atveju situacija iš esmės sugrįžtų į 1940 metus: Europa kontroliuojama Vokietijos, tik ne tankais, o spausdinimo staklėmis. Savos rūšies „Ketvirtasis reichas".

    Būtent apie tai kalbėjo Gerhardas Šrioderis 2011 metų rugsėjį, kai kvietė sudaryti „Jungtines Europos valstijas" padedant „ašiai" – Merkel – Sarkozi (kurį nuo tų laikų jau nunešė „permainų vėjai").

    Mažai tikėtina, kad Merkel tai pavyks: iš pradžių reikia konsoliduoti Vokietijos visuomenę, o ji suskaidyta ir pagrindinai opozicijoje prieš „valdžios partiją". O laiko iki rinkimų (2013 m. rugsėjo) per mažai.

    Ir paskutinė riba – V. Putino Rusija

    Sudaręs iš naujo strateginį aljansą 2011 m. tarp „Rosneft" su Amerikos „Exxon-Mobil" (vietoj „British Petroleum"), kam padėjo skandalas kompanijoje „TNK-BP", rusų lyderis parodė aišku ir ne dviprasmį ženklą.

    Jis buvo suprastas ir išgirstas: būtent todėl 2012 metų sausį, nepaisant triukšmingų Valstybės departamento ir JAV ambasados reliacijų, palaikant gatvių protestus, V. Putino, kaip būsimo valstybės vadovo, kandidatūros naudai pasisakė šalies politikos patriarchas, akademikas E.M. Primakovas. O jau po savaitės Maskvoje atsirado tokia pažįstama figūra, kaip Henris Kisindžeris.

    Įdomu: likus parai iki sutarties paskelbimo tarp Džeikobo Rotšildo ir Deivido Rokfelerio „TNK-BP" paliko M. Friedmanas – „Alfa grupės" vadovas, tarptautinės ekspertų tarybos konsultantas, prie JAV užsienio santykių Tarybos (įsimintinas jo 2009 m. konfliktas su minėtu Rotšildų verslo partneriu Deripaska).

    Iki Friedmano kompanija paliko dabartinis „BP" vadovas britas Dadlis, kuris Londone laikomas pagrindine rusų oligarchų sąmokslo auka, o paskui V. Vekselbergas ir t.t.

    O dar po dviejų parų „TNK-BP" projektą paliko ir dingo pati „British Petroleum", atminčiai apie savo buvimą Rusijoje palikusi sarkastiškus Didžiosios Britanijos valstybinės informacinės korporacijos BBC komentarus.

    Ką tai reiškia?

    Kad Rokfeleriai su savo pralaimėjimu nesusitaikė ir laiko jį tarpiniu etapu tarpgrupinėje kovoje, ir pasiruošę kovoti toliau.

    Tam jiems reikalinga Rusija. Prie viso to stipri, vieninga, konsoliduota Rusija (be „oranžinių ekscesų"): ne atsitiktinai, dar iki V. V. Putino inauguracijos, «Exxon-Mobil» atstovai jo akivaizdoje pasirašė su „Rosneft" susitarimą susijusį su naftos gavyba Juodosios ir Karos jūros šelfuose.

    Prie susitarimo prijungti „Suvienyta laivų statybos korporacija («Объединенная судостроительная корпорация») ir «Ростехнологии». Tai reiškia, kad aljansas «Роснефть»-«Exxon-Mobil» toli gražu neapsiriboja vien naftos klausimais.

    I. I. Sečino paskyrimas „Rosneft"(«Роснефть») prezidentu šioje situacijoje – strateginės svarbos žingsnis.

    Dabar jėgų išsidėstymas – vienas prie vieno primena 1920-ųjų pabaigą, kai Stalinas atėmė Baku naftos koncesijas iš Nobelių (Rotšildų partnerių) ir atidavė jas už 50% -inę koncesiją Rokfeleriams – mainais už finansinį ir technologinį tarybinės industrializacijos palaikymą.

    Kiekvienoje naujoje vijoje Istorija kartojasi!

    Rusijai, iš vienos pusės, atsiranda unikalus šansas: sužaisti globaliame „Didžiajame žaidime" lygiomis su partneriu (tegu ir laikinu), kuris gyvybiškai (būtent gyvybiškai!) suinteresuotas jos sėkme. (Kas bus rytoj – jau kita kalba: tai politika, kurioje lygiagrečiai su strategija, egzistuoja ir taktika).

    Iš kitos pusės, šio šanso realizacijai visaip trukdys ir priešinsis Rotšildų agentūra. (Jau priešinasi: ne atsitiktinai V. V. Putiną Berlyne ir Paryžiuje sutiko su užsakytų protestų krūva).

    Klausimas tame, kiek greitai ir efektyviai rusų lyderiui pavyks užgesinti „penktąją koloną", įvykdžius pirma būtinus pakeitimus ir negrįžtamai įtvirtinus naują jėgų pusiausvyrą.

    Tai – šalies išgyvenimo klausimas. Kitaip, Rotšildų strategijoje Rusijos Federacijai lemta būti padalintai, kaip to visą savo gyvenimą siekė (ir dabar siekia) Gorbačiovas.

    Pabaigai užduosime logišką klausimą: kas reikalinga pilnam išėjimui iš šių reikalų, kad šalis galėtų savarankiškai ir nepriklausomai vystytis?

    Pasakysime sąžiningai: šiame etape reikia tiesiog atsilaikyti ir išauginti valstybės galią, konsoliduoti visuomenę ir įgauti (kad ir kaip baisu, kai kam tai pasirodytų) valstybinę ideologiją. Ir ne abstrakčią („už viską kas gerai – prieš visą blogį"), o projektinę. Galinčia pateikti šaliai ir pasauliui rusų viziją ir teisingos pasaulio tvarkos statybos planą, kaip alternatyvą šiandienos „pinigų pasauliui".

    Be viso to, šiandien visur skatinamas „pliuralizmas" neformuoja vertybių sistemos koordinačių – normos, kuri atspindėdama ir fiksuodama civilizacijos idėją buitiniame lygmenyje, leistų atskirti gerą nuo blogo, socialų elgesį (politiką) nuo asocialaus ir t.t.

    Žūtbūtinai reikalingas naujas elitas – nacionalinis, o ne komprador’inis (prekybos agentai).

    Perspektyvoje, kai šie pirminiai reikalavimai bus išpildyti, anksčiau ar vėliau bus (turės būti) iškeltas klausimas apie šalies (kalbama apie Rusiją) išėjimą iš Bazelio klubo bei narystės griežtomis sąlygomis, ir jų nustatyto mechanizmo «currency board» – piniginės masės pririšimą prie aukso-valiutų rezervo kiekio, atsisakymo. Tai yra, paversti „Centrinį" banką, kuris šiandien yra išorinės kontrolės instrumentas, „Valstybiniu", vykdančiu valiutinę, tame tarpe ir emisijos politiką nacionaliniam, o ne globalių-oligarchinių interesų labui. (Ne atsitiktinai juk, tai išgirdę liberalai neišvengiamai pradeda žviegti - vagiui kepurė dega!).

    Pastebėkime: centrinio banko nebuvo nei Rusijos imperijoje, nei SSSR. Atsirado jis tik „išsivysčiusios demokratijos" laikais. Juose jis turi ir likti, kaip neatskiriamas atributas ir naujos „aukso ordos" (šių laikų tiesiogine, o ne perkeltine istorine prasme) neokolonializmo „jungo" simbolis, susijęs su šia „demokratija".

    Klausimas iš tiesų rimtas: JAV šiame kelyje, dar XIX amžiuje atlaikė pilietinį karą ir galų gale, praėjus pusei amžiaus, vis tiek atsidūrė globalios oligarchijos voratinklyje.
    Bet tai jau – truputį kita tema. Viskam sava eilė.

    V. Pavlenko
    šaltinis: akademiagp.ru

    vertė: Sarmatai



    Papildome - ideologija (idėja), apie kurios nebuvimą kalba V.Pavlenko, egzistuoja Rusijoje jau 20 metų. Ši ideologija išreikšta VSK - mokymas apie mąstymo (protavimo) kultūrą, apie teisingo gyvenimo būdo koncepciją. 

    VSK - pagal 1995 m. parlamentinių svarstymų rezultatus, buvo pritarta ir rekomenduota vyriausybei bei prezidentui diegimui visuose gyvenimo sferose Rusijoje. Nuo to laiko ją atkakliai nutyli visokiausi valdžios organai bei "nepriklausoma" žiniasklaida.

    Tuo tarpu VSK realizavimas praktikoje sukurs tokias sąlygas, kurios leis išlaisvinti Rusiją iš po GP valdymo, padės realizuoti visos žmonijos dorovinio persipavidalinimo strategiją, iš pradžių Rusijoje, o vėliau ir už jos ribų.




    kpe.ru

    Kategorija: VSK | Tegai: globalizacija, prognozės, analitika, gp, matricinis valdymas, užkulisiai, matrica, ateitis, klanai, prognostika
    Peržiūrėjo: 3747 | Atsisiuntė: 0 | Reitingas: 4.8/18


    PANAŠŪS ĮRAŠAI:
    Paieška
    Strategija...
    Būtina žinoti!
    Antikoraninė biblijinio projekto vadeivų strategija

    KOB.LT RSS

    Versijos.lt RSS
    ŠARVAI
    zinoktiesa.wordpress.com
    Visuomenės Saugumo Koncepcija
    www.versijos.com
    http://bukimevieningi.lt
    Žinok Tiesą! TESA.TK Maisto priedų žinynas Знай ПРАВДУ! КОБ медиа файлы
    Познавательное ТВ Blaivybė - sveikata. Atsisakykite alkoholio, tabako ir kitų priklausomybių..

    Verta žinoti
  • KOB.LT
  • The Concept of Public Safety
  • LDiena.lt
  • VERSIJOS.lt
  • sarmatas.lt
  • Bukime Vieningi
  • Lietuviais.lt
  • Koment.lt
  • valstybe.wordpress.com
  • docentas.wordpress.com
  • Johnsono ne'Blog'as
  • BudrusPilietis.lt
  • Blaivus
  • Mobilusis vėžys

  • Banner rotator


    Šis tas įdomaus
  • MatricaLietuvoje
  • Laurynas Ragelskis
  • dokumentika.org
  • Douktris blog
  • Egzistento blog'as
  • atoveiksmis.lt
  • Klagemauer.TV
  • Pirmyn į praeiti
  • Bugakovo Blog'as
  • zeitgeist.lt
  • homosanitus.lt
  • Sveikatos šaltinis
  • Chemtrailai
    Chemikalai Lietuvos padangėje

    TIESAVIZORIUS
    tiesa.tk
  • Animacija vaikams
    Senoji animacija
  • pasakos.lt
  • PLAKATAI
    Valdžia egzistuoja tol, kol tu palaikai ją
    Rąstas
    rastas