Tam, kad suprastume šiuolaikinio pasaulio įvykius, nereikia skaityti sąmokslų teorijų, nors ir jose kartais galima rasti tiesos grūdų. Visiškai pakanka įsigilinti į oficialiai priimtą JAV karinę doktriną – „Dominavimas visu spektru" (Full-Spectrum Dominance).


Viso pasaulio ir jo resursų kontrolės pasiekti numatoma absoliučiu kariniu pranašumu visuose kontinentuose, okeanuose ir kosminėje erdvėje, įskaitant branduolinį ginklą. Pasitelkiamos tokios priemonės, kaip visų valstybių atvėrimas neribojamai tarptautinių korporacijų, finansinių machinatorių veiklai, valstybių suvereniteto likvidavimas ir jų pajungimas globalioms struktūroms, pasaulio regionų destabilizacija ir balkanizacija, globalinis nevyriausybinių organizacijų tinklas, taip pat toks režimų nuvertimo ir destabilizacijos metodas kaip „spalvotosios revoliucijos".

Apie šios strategijos tikslus visiškai atvirai dar 1997 metais parašė buvęs JAV prezidento Karterio patarėjas nacionalinio saugumo reikalams Zbignevas Bžezinskis savo knygoje „Didysis šachmatų žaidimas: Amerikos pranašumas ir jos geostrateginiai imperatyvai". Bzežinskis aiškino, kad neatidėliotinas JAV uždavinys yra užtikrinti, kad „nė viena valstybė ar valstybių grupė neįgytų galimybės išstumti Ameriką iš Eurazijos ar iš esmės sumenkinti Amerikos, kaip pagrindinio arbitro, vaidmenį".

Kol mes 1991 metais, apimti euforijos, šventėme ant Rygos barikadų, tą tikslą oficialiai iš JTO tribūnos pagarsino JAV prezidentas Dž. Bušas Vyresnysis, pavadinęs visa tai „naująja pasaulio tvarka".

Dauguma rytų europiečių tuo metu šios deklaracijos apie „naują pasaulio tvarką" arba neišgirdo, arba traktavo ją atitinkamai tais laikais dominuojančiai nuotaikai. Visur buvo kalbama apie šaltojo karo pabaigą, virš barikadų Rygoje plėvesavo taip pat ir Rusijos vėliavos, su mumis broliavosi rusų prezidentas Jelcinas ir kiti rusų „demokratai", visiems Latvijos rusakalbiams už palaikymą nepriklausomybės kovoje buvo pažadėta Latvijos pilietybė.

Maloniai jaudinantys įvykiai užsienyje irgi liudijo tą patį. Sovietų Sąjunga stebėtinu būdu likvidavosi (nors daugelyje respublikų įvykę referendumai apsisakė už Sovietų Sąjungos išsaugojimą). Rusijos vadovai prisiėmė atsakomybę už visas Sovietų užsienio skolas. Maskva atsisakėm Brežnevo doktrinos, paleido Varšuvos bloką ir leido susijungti Vokietijai. Vėliau Rusija likvidavo savo bazes Kuboje, Vietname ir kitose šalyse, ratifikavo sutartį dėl branduolinio ginklo sumažinimo, išvedė kariuomenę. Už tai Bušas Vyresnysis pažadėjo neplėsti NATO rytų kryptimi – į buvusį Varšuvos bloką ir buvusias sovietines respublikas. Politikai ir komentatoriai kalbėjo apie NATO „natūralią mirtį", nes šaltasis karas juk baugėsi ir Vakarai daugiau nebeturi nei priešų nei rimtos karinės grėsmės.

Tačiau šiandien galime konstatuoti, kad šaltasis karas nepasibaigė, bet įvyko esminė jo eskalacija. Karinis JAV biudžetas viršija trilijoną dolerių per metus, Europoje, Azijoje ir Afrikoje steigiamos naujos karinės bazės. Europoje vėl išdėstomos branduolinės raketos, pasaulyje tęsiasi karai, okupacijos ir genocidas, staigiai auga badaujančių ir pabėgėlių skaičius. Latvijos miestuose demonstruoja NATO šarvuočiai ir tankai, dangų vėl patruliuoja viršgarsiniai koviniai lėktuvai. Latvių diplomatai kišasi į kaimyninių šalių reikalus, latvių kareiviai vėl kariauja Afganistane, dalyvauja Irako ir kitų šalių okupacijoje. Aplink Rusiją, Kiniją ir Vidurio Rytuose įsiplieskia naujos „spalvotosios revoliucijos". Dabar vis daugiau žmonių pasaulyje pradeda suprasti, ką turėjo galvoje Bušas Vyresnysis, kalbėdamas apie „naują pasaulio tvarką". Amerika – ne pirma ir ne paskutinė imperija, kuri siekia įsiviešpatauti visame pasaulyje.

Mūsų „lietsargių revoliucija" iš esmės buvo nukreipta prieš latvių verslininkus, kad ir kokie jie bebūtų. Interneto svetainė pietiek.lv rinkimų išvakarėse buvo pagrindinis oligarchų demaskavimo ir kovos su jais šaltinis. Tą patį savo propagandoje darė politinis susivienijimas „Vienybė", į kurį – koks sutapimas! – įstojo Sorošo fondo finansuojamos personos iš Delna, Providus ir laikraščio Diena. Kai rinkimuose nugalėjo „Vienybė", o susivienijimas „Už geresnę Latviją", kuriam priklausė dauguma latvių verslininkų, gavo nedaug balsų ir liko opozicijoje, prasidėjo masinis sąskaitų suvedinėjimas su verslininkais, kurį pradėjo ir tebetęsia „švediški bankai".

Skaitytojas galbūt pasakys, kad taip tiems oligarchams ir reikia, tačiau žvelgiant strategiškai, tai reiškia, kad paskutinė nuosavybė ir sferos, kurias dar neseniai kontroliavo latvių verslininkai, dabar pereina į užsieniečių kontrolę. Tai būtent tas tikslas, kurio norėta pasiekti su nevyriausybinių organizacijų pagalba, ir siekė to tie, kurie kontroliuoja šias organizacijas užsienyje. „Lietsargių revoliucijos" tikslas faktiškai buvo latviško kapitalo sunaikinimas ir jo perdavimas užsienio kontrolėn.

Tai buvo suplanuota dar nuo taip vadinamų liberaliųjų reformų pradžios. Tam , kad užsitikrinti aktyviausių žmonių ir verslininkų pagalba, pirmoje privatizacijos fazėje dalį įmonių ir nuosavybės leido privatizuoti aborigenams. Antras etapas buvo – Latvijos deindustrializacija, sukūrimas nepalankių sąlygų nacionaliniam ūkiui, priverčiant jį konkuruoti su gigantiškais tarptautiniais karteliais ir imti kreditus užsienio bankuose. Trečiame etape Latvijos įmonės buvo suvarytos į skolų vergiją ir atiminėjamos. Dabar šias įmones ir šiuos resursus gali perimti užsieniečiai.

Užsienio kapitalas perima ne tik latvių įmones, bet ir privačią nuosavybę iš tų Latvijos piliečių, kuriems kilo sunkumų su mokėjimais ar kurie buvo įvilioti į užsienio bankų kreditavimo programas. Dabar puikiai matome, kaip užsienio kapitalas faktiškai perėmė Latvijos vyriausybę ir valdžią visuose lygmenyse. Latvijos vyriausybė kiekvieną savo žingsnį ir poziciją derina, perderina ir nepaliaujamai koreguoja atitinkamai tam, ką pasakys ar nurodys TVF misija, Pasaulio bankas, Europos Komisija ir kitos gausios užsienio struktūros, kurių nerinko Latvijos piliečiai ir kurios nejaučia atsakomybės prieš latvius.

Ir Vakaruose, ir Rytuose cirkuliuoja populiari sąmokslo teorija apie Aliaskoje esančią, karinei JAV žinybai priklausančią slaptą HAARP programą, kuriai priskiriamos galimybės sukelti gamtines katastrofas (potvynius, žemės drebėjimus, uraganus) įvairiuose pasaulio regionuose. Suprantama, HAARP galimybės šioje teorijoje perdėtos, bet dūmų be ugnies nebūna. Nebuvo atvejų, kad HAARP sukeltų žemės drebėjimą geologiškai stabiliame regione, bet dėka tokių metodų galima sustiprinti ar kitokiu būdu modifikuoti gamtos katastrofą ten, kur tam susidariusios atitinkamos geologinės prielaidos.

Analogiškai galima pasakyti ir apie spalvotasias revoliucijas. Jokie sąmokslininkai iš šalies nesurengs revoliucijos stabilioje, laimingoje visuomenėje, kuri sutelkia vieningas, solidarias pastangas vardan savo šalies gerovės. Tačiau iniciatyvą revoliucijoje galima perimti ten, kur tam subrendo visos būtinos prielaidos. Apie tai liudija kad ir 1917 metų rusų „revoliucija", kur iniciatyvą perėmė Amerikos ir Vokietijos finansuojamų bolševikų saujelė. Revoliucija Rusijoje tais laikais būtų įvykusi ir be bolševikų įsikišimo, bet be jų mes matytume visiškai kitokį revoliucijos rezultatą.

Prieš tai minėtoje „Dominavimo visu spektru" doktrinoje yra sudaryti konkretūs planai, kaip perorganizuoti kiekvieną pasaulio regioną. Dar Bušo administracija po 2001 metų parengė taip vadinamą Išplėstų Vidurio Rytų (The Greater Middle East) projektą, kuris numato režimų pakeitimą musulmoniškose šalyse didžiulėje teritorijoje nuo Maroko iki Kinijos ir Rusijos sienų. Informacijos apie tuos planus galima rasti WikiLeaks dokumentuose.

Bušas pradėjo vykdyti projektą įsiverždamas į Afganistaną ir Iraką, okupacijos užsitęsė jau dešimčiai metų ir laikomos nesėkmingomis. Tačiau lygiagrečiai buvo dirbama ruošiant „švelnias revoliucijas", šiems apsiruošimams vadovavo NED (National Endowment for Democracy).

Vidurio Rytų šalys priklausomos nuo maisto produktų importo dideliais kiekiais. Smarkiai kylant maisto kainoms tarptautinėje rinkoje, minėtam regionui gresia badas. Antras bado faktorius – tai Tarptautinio Valiutos Fondo įpirštas režimas, draudžiantis subsidijuoti pačius būtiniausius maisto produktus. Ir būtent dėl to žmonės išėjo į gatves Tunise ir Egipte bei kitose Vidurio Rytų šalyse. Galima su įsitikinimu prognozuoti, kad neramumai persimes ir į Vakarų Europą, kur, beje, gyvena milijonai Rytų emigrantų. Žvelgiant iš tokio taško, Egipto įvykiai išties gali signalizuoti apie globalinę revoliuciją prieš globalinio plėšimo, vadovaujant Amerikai, sistemą.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Ar jums neatrodo keista, kad energingi protestuotojai Išsivadavimo aikštėje Egipte jau kelintą savaitę reikalauja Mubarako atsistatydinimo, bet neturi jokių kitų reikalavimų, išskyrus abstrakčius lozungus apie laisvę ir demokratiją. Ir opozicijos derybose su valdžia kalba ėjo tik apie konstitucijos pataisymą, kad būtų pakeista rinkimų tvarka.

Analogiškai buvo Dainuojančios revoliucijos metu Latvijoje: gražios kalbos apie komunistų nusikaltimus, reikalavimai abstrakčios laisvės ir demokratijos, reikalavimai ištaisyti 6 konstitucijos straipsnį apie kompartijos monopoliją, bet nebuvo jokios konkrečios programos, kaip toliau vystysis valstybė (gerų norų sąrašą, kurį pavadino Latvijos Liaudies Fronto programa, vėliau pamiršo). Toks idėjinis vakuumas atskleidžia plačias galimybes manipuliacijoms sekančioje revoliucijos fazėje, kuo savo kailiu įsitikino latviai.

Skirtingai nei 9 dešimtmečio revoliucijos, kur vienijančiu ir koordinuojančiu informacijos šaltiniu pasitarnavo JAV Kongreso finansuojamos radijo stotys „Amerikos balsas" ir „Laisvoji Europa" (vėliau – taip pat ir žurnalistų medžiaga vietinėje žiniasklaidoje), dabar didesnį vaidmenį spalvotosiose revoliucijose vaidina tarptautiniai TV kanalai, internetas ir mobilusis ryšys. Vis didesnę reikšmę įgyja taip vadinama „internetinė kultūra", kuri itin traukia jaunają kartą.

Praėjo tie laikai, kai valstybinius perversmus organizavo atsiųsti po diplomatine priedanga spectarnybų agentai su tamsiais akiniais, kurie verbavo žinių tiekėjus, dalino dolerius, papirkinėjo valdininkus, karininkus, laikraščių redaktorius, šantažavo ir pan. Be to, šiandien nelabai ir reikia ką nors papirkinėti, mat TVF pajungtose šalyse beveik viskas priklauso užsieniečiams.

Latvijos vyriausybė kiekvieną savo žingsnį ir poziciją derina, perderina ir nepaliaujamai koreguoja atitinkamai tam, ką pasakys ar nurodys TVF misija, Pasaulio bankas, Europos Komisija ir kitos gausios užsienio struktūros, kurių nerinko Latvijos piliečiai ir kurios nejaučia atsakomybės prieš latvius. Ir Seimas surištas pasirašytų memorandumų, susitarimų, frakcinės ir finansinės disciplinos. Štai tokia demokratija, tokia į konstituciją įrašyta nepriklausomybė ir tokia tautos suvereni valdžia.

Sausio pradžioje Latviją pradžiugino suvaidinto patriotizmo banga – 20 metų sausio barikadoms. Skambėjo patriotinės kalbos apie nepriklausomybę, pagerbinėjo nežinia iš kur atsiradusius didvyrius, liaupsino neegzistuojančius pasiekimus. Tačiau tikro šventiškumo nesijautė, nes – kurgi ji, toji laisvė ir nepriklausomybė, o taip pat politikų pažadėtasis savo laiku „europietiškas lygis" per 5-10 metų?

Kokia bus Egipto ateitis, vadovaujant „Broliams musulmonams"? galimi keli scenarijai. 10-20% egiptiečių yra krikščionys. Kaip jie jausis fundamentalistų valdomoje valstybėje? Ar suskils Egiptas, kaip suskilo Sudanas? Ar išliks likusi Egipto dalis pakankamai radikalia sunitiška valstybe, kuri pradės realizuoti JAV planą, skirtą pakirsti šiitų režimą Irane? Kokie bus radikalių sunitų valdomos šalies santykiai su Izraeliu? Kaip pasikeis Šiaurės Afrikos šalių pradėtas bendradarbiavimas su žaibiškai besivystančia Kinija? Ar iš tiesų Artimuosiuose Rytuose susidarys prielaidos III Pasauliniam karui?

Medžiagos apmąstymams yra. Ne tik Egipto atveju, bet ir Latvijos, kadangi mumis manipuliuoti taip pat lengva. Kol patys nepasidarysime protingesni ir nenuspręsime tapti tais, kas priima suverenius sprendimus savo žemėje.

Janis Kučinskas

Sutrumpinta. 

Šaltiniai:

versijos.com  

„Neatkarigas Rita Avize", Latvija