Europos žlugimas, aprašytas „Konkordijos matricos" simboliais

„Visas [Europos] kontinentas pasikeis neatpažįstamai. Jau po metų. 2012 metų pabaigoje mes gyvensime kitoje Europoje. Ji nebus panaši į paskutiniųjų 20-ies metų Europą. Nežinau, į ką ji bus panaši, tačiau […] paskutinius 60 metų Europa išgyvena didžiausią savo krizę. Aš manau, eurozona tokiu pavidalu kaip dabar toliau nebeegzistuos."

Aleksandras Raras [Alexander Rahr], Bertoldo Beico vardo centro prie Vokietijos tarybos užsienio politikos reikalams direktorius (2011 m. gruodis)

„Kosta Konkordija" [„Costa Concordia"] laineris. Netikėtas apsilankymas Džilijos saloje

Skaitytojai, susipažinę su publikacijomis, kuriose yra paliesta matricinio programavimo (DMP) tema, žino, kad praeities įvykių, dabartinių planų ateičiai ir ateities įvykių paralelės bei persipynimai tarpusavyje sudaro vientisą, turintį bendrus požymius, sąvybes bei pavidalus, reiškinį. Visata, kuri turi savo nuosavą „vystymosi planą" ir priežasčių-pasekmių ryšius, veikia bendrai su ta savo dalimi, kuri vadinama Žemės planetos noosfera, ir su jos (noosferos) nešėju – žmonija. Pagrindinėms sąlygoms, suteikiančioms prieigą prie „projektuojamų įvykių" matricos valdymo, priklauso to ar kito proceso galutinės būsenos pasirinkimas.

Siauras ratas žmonių, turinčių pakankamai žinių apie pasaulio sandarą ir jo funkcionavimo principą, naudodami atitinkamus priežasties-pasekmės priklausomybės sąvybes, savo veiksmais iššaukia išoriškai panašiųistorinių įvykių pasikartojimo fenomeną.

Įvykių ciklai jų pastangomis yra susiejami su realiai vykstančių procesų „trigeriniais (esminiais-lūžiniais) momentais", taip koreguojant įvykių sekos kryptį link pageidaujamo galutinio tikslo. Apie tokio planavimo ir procesų, vykstančių didelėse žmonių masėse, valdymo realumą yra žinoma ir iš anksčiau(pavyzdžiui, straipsnis „Insaiderio 1969 metais atskleisti planai"). Negalima atmesti, kad paskiros esminės „naujienos", kurių matomoji pusė tampa viešai žinoma ir plačiai aptarinėjama, tėra „įvykių-ledkalnių" viršūnės – savotiški milžiniškos žmonių masės mąstymo procesų „poliarizacijos ir sinchronizacijos" vektoriai.

Galima teigti, kad daugelis per paskutines dešimt dienų patyrė tam tikrą „dežaviu", girdėdami naujienų pranešimus apie kruizinio lainerio „Kosta Konkordija" katastrofą. Tuo pat metu šie pranešimai, apimantys nepaprastai platų praeities bei ateities įvykių spektrą, vaizdinių lygmenyje planingai formuoja gausiai permaltą su mitologija, simbolika ir sąmokslo elementais kaleidoskopą. To pasekoje lengvai pasijunti bedalyvaujantis žaidime, kuriame serijinis žudikas nusikaltimo vietose palikinėja užuominas bei sprendimo raktus ir visus perpėja, koks bus kitas jo žingsnis (kaip analogija, prisiminiau „Tvin Pykso" serialą). Savaime peršasi prielaida: arba tai Visata bendrauja su mumis gyvenimiškų aplinkybių kalba, arba kažkokia nematoma „reguliatorių" grupė, pretenduojanti į Dievo vietininko Žemėje vaidmenį, „žymisi" ketvirtąjį matavimą savo vandenženkliais bei valdymo impulsais,tokiu būdu grįsdami kelią savo ilgamečių planų įgyvendinimui. Ieškodami šių „ženklų" ir mes kreipsimės į interneto paiešką bei archyvinę medžiagą.

Šimto metų „Titaniko" katastrofos jubiliejui

Žinoma, iš pirmojo 2012-ųjų „juodojo penktadienio", taip prapiarinto žiniasklaidoje, daugelis laukė kažkokių nemalonių siurprizų. Ir štai susilaukėme. Gigantiško kruizino lainerio katastrofa, lydima skandalingų detalių ir sinchroniškas parodomasis devynių eurozonos valstybių „reputacijos praradimas" sudaro pretekstą susimąstyti apie galima giluminį šių įvykių tarpusavio ryšį. Be to, videoklipas su įstabiąją lordo Blekhito 2010 metų lapkričio 1-osios kalba apie „neprofilinę" Vatikano veiklą vėl pasirodė viename iš populiarių internetinių forumų, skiltyje pavadintoje „Už „Kosta Konkordijos" paskandinimo stovi „Fondas Iks". Blondinė [plaukusi laineriu] – Rotšildų pasiuntinė".

Godlikeproductions.com forumo skilties ekranvaizdis

Beje, savo anuometinėje kalboje britų parlamente lordas Džeimsas taipogi panaudojo skęstančio „Titaniko" įvaizdį, juo apibūdindamas Didžiosios Britanijos bankų bendriją. Apie „Titaniko" katastrofą ir apie tai, kaip ji susijusi su jėzuitais bei iliuminatais, galima taip pat pasiskaityti plataus dokumentinio tyrimo „Velniškasis Vatikanas" fragmente.

„Reikiamos" informacijos padavimą ir dozavimą kontroliuoja žiniasklaida, globaliųjų planuotojų-reguliuotojų ir jų parankinių valdoma tiek tiesiogiai, tiek ir bestruktūriniais metodais. Tas pats liečia ir globalius kompanijų, bankų ir korporacijų tinklus. Tačiau pasaulyje yra pakankamai pastabių ir įžvalgių žmonių. Ir šiame straipsnyje bus pateikta tai, kas šių „detektyvų" dėka jau yra žinoma apie vieną iš išskirtinių 2012 metų pradžios įvykių. Turint omeny, kad nauja informacija pateikiama praktiškai realaus laiko režimu, ją būtina patikrinti ir pertikrinti, kadangi dezinformacija – viena iš „oficialiosios" žiniasklaidos veiklos sudedamųjų dalių (šios temos kontekste jau pasižymėjo tokia Sorča Faal, pareiškusi, kad „Konkordiją" pasakandino iš Irano povandeninio laivo paleista torpeda...). Tačiau jau dabar esančios informacijos pakanka, kad būtų sunku nepastebėti akivaizdžių keistenybių.

Pradėkime nuo to, kad nuo pat pirmų valandų žiniasklaida „Kostą Konkordiją" pakrikštijo „antruoju Titaniku". Tam įtakos turėjo tiek ir patirtis tų žmonių, kurie asmeniškai išgyveno dramatiškus „Kosta Konkordijos" katastrofos ir kovos už savo gyvybę momentus, taip panašius į kadrus iš Džeimso Kamerono filmo, tiek ir tam tikros paralelės bei analogijos. Tuo pat metu daugelyje leidinių bei analitinių reportažų tiek Europos, tiek viso pasaulio ekonomika buvo ne kartą lyginama su skęstančiu laivu arba „Titaniku". Pavyzdžiui, štai kaip autoritetingas žurnalas „Economist" 2011 metų spalio 29-os straipsnį apie artėjantį eurozonos žlugimą iliustruoja karikatūra skęstančio laivo iš kurio valtyje-rėtyje ruošiasi gelbėtis pagrindinių ES valstybių vadovai:

Prisiminkime kai kuriuos momentus ir detales susijusias su šimtmečio senumo katastrofa.

Britų „Titanikas" buvo pastatytas jėzuitų nurodymu. Jo savininkas (per kompaniją „White Star Line") buvo magnatas Džėjus Li Morganas. Dauguma žino, kad šitas laineris susidūrė su ledkalniu šiauriniuose Atlanto vandenyse 1912 metų balandžio 14-ą, pramušė korpusą į „vandenyne plaukiojantį ledo luitą" ir po 2 valandų 40 minučių paskendo. Bent jau būtent tokį supratimą milijonams protų suformavo holivudinis režisierius Džeimsas Kameronas.

Daugmaž tuo metu Rotšildai, Rokfeleriai ir Džėjus Pi Morganas sutarė perimti į savo rankas kreditų-finansų sistemos valdymą. Tam pasiekti jeims reikėjo sukurti privatų Federalinį Rezervų Banką, atšaukti aukso standartą ir tuomet jiems atsiranda galimybės neribotai spausdinti iždo bilietus (sarkastiškai toliau tebevadinant juo doleriais). Tačiau tokiems planams priešinosi kiti šio pasaulio galingieji: pats turtingiausias to meto verslininkas Džonas Džeikobas Astoras [John Jacob Astor] (jo garbei buvo pavadintas viešbučių „Astorija" tinklas), universalinių parduotuvių tinklo „Meisi" savininkas Izidorius Štrausas [Isidor Straus] ir kalnų pramonės magnatas Bendžaminas Gugenhaimas [Benjamin Guggenheim].

Džonas Džeikobas Astoras, Izidorius Štrausas ir Bendžaminas Gugenhaimas

Kokiu tikslu pasiplaukioti „karste su prabangia apdaila" Morganas pasiuntė savo „biznio draugus" („Titanike" vien milijonierių plaukė 57 vnt.) yra kitas atskiras klausimas. Bet, galų gale, tiesioginiam jūrų pirato Morganoprovaikaičiui atsikratyti bereikalingų pretendentų į savo pyrago dalį – įprastas reikalas. Sėkmingai įgyvendinus „amžiaus katastrofą" visų trijų nesusipratėlių pavardės liko įamžintos žuvusiųjų sąrašą – ir dalis problemų, trukdžiusių realizuoti aukščiau aprašytą planą, buvo pašalinta. Po dviejų metų prasidėjo tų pačių suokalbininkų organizuotas I-asis Pasaulinis karas, kurio užduotis bei ypatybes dar 1871 metais aprašė masonas Albertas Paikas.

Džėjus Pi Morganas (1837-1913)

Fragmentišką informaciją apie turtingiausių šeimų-klanų įvykdytas aukojimo apeigas Atlanto vandenyse galima sugretinti su jų planų realizavimu. 1910 metais septyneri Rokfelerių, Morganų ir Rotšildų šeimų atstovai susitiko Džekilo saloje (Džordžijos valstija) ir susiderėjo dėl bendrų Centrinio JAV banko kūrimo principų. Šio proceso formalumai buvo baigti 1913 metų gruodžio 23-ią, kai JAV kongresas patvirtino įstatymą apie Federalinę rezervų sistemą.

Rokfeleriai drauge su Morganais vykdė įvairia bendrą veiklą. Be to, Morganai buvo Rokfelerių „skolininkais". Iš savo pusės, Rokfeleriai veikė kaip Jėzuitų ordino bankininkai ir jų aplinkoje sukosi nemažai „Jėzaus draugijos" narių. Šis griežtai stuktūrizuotas ir užkonspiruotas ordinas, kurį dar 18-o amžiaus pabaigoje draudė keliose Europos valstybėse ir persekiojo Vatikano, ieškodamas lėšų aktyviai skerbėsi į visas bankines sistemas. Eiliniai Jėzuitų ordino nariai pagal statutą, privalėjo nediskutuojant vykdyti bet kokius aukščiau stovinčių šventikų įsakymus. Egzistavo ištisas Ordinui ištikimų „integruotųjų", davusių ištikimybės priesaiką ir pasiruošusių atlikti gautas užduotis, tinklas.

„Titaniko" kapitonas Edvardas Džėjus Smitas taip pat buvo Ordino narys. 1912 metais, tragedijos išvakarėse, Sauthemptono uoste į „Titaniką" pakilo jėzuitų šventikas Frensis Braunas. Sprendžiant iš visko, jis kapitonui Smitui davė tam tikras instrukcijas, atsisakė jam pasiūlytos nemokamos kelionės aplink pasaulį (siūlė vienas iš milijonierių – pats gavęs atitinkamą instrukciją) ir išlipo laivui sustojus Kvinstaune. Tą pačią naktį „Titanikas" patraukė į Šiaurės Atlantą.

Edvardas Džėjus Smitas, garlaivio „Titanikas" kapitonas

Kaip vienas labiausiai patyrusių to laikmečio kapitonų, Smitas puikiai žinojo, kad šiuose vandenyse dažnai sutinkami ledkalniai, keliantys didelę grėsmę, tačiau šiuokart jis paleido laivą plaukti visų greičiu. Jis ignoravo aštuonias telegramas, raginusias sumažinti greitį, nekreipė dėmesio į įgulos karininkų perspėjimus, akivaizdžiai pažeidinėjo saugumo reikalavimus, evakuojantis davė įsakymą į vandenį nuleidinėti pustuštes gelbėjimosi valtis... Ir tai tuo metu, kai vietų gelbėjimosi valtyse apskritai buvo paskaičiuota vos pusei visų keleivių bei laivo komandos narių! Tai yra, jo vadovavimas vyko tokiu būdu, kad iš anksto pasmerkė žmones neišvengiamai mirčiai. Viskas buvo daroma siekiant įgyvendinti gautus nurodymus: išprovokuoti katastrofą, kurioje žūtų maksimalus žmonių skaičius.

Vadinasi, katalikai iš Airijos, Italijos ir Prancūzijos turėjo tapti aukomis, sukrautomis ant didžiojo suokalbio altoriaus, kad ateityje būtų galima lengvai išvengti visų įtarimų Ordino atžvilgiu bei užmaskuoti pėdsakus. Tokie metodai žmonijos istorijoje buvo naudojami ne vieną kartą. Panašūs pamąstymai dažnai sutinkami tokių temų tyrėjų darbuose (pavyzdžiui, Dajenos Eker knygoje „Valdžios rūsiai", pagrįstoje ilgamečiais „Titaniko" žūties tyrimais).

D. Eker knygos viršelis

Viena iš lemiamų prielaidų įvykti amžiaus senumo katastrofai galima laikyti tai, kad laive nebuvo priemonių skirtų iš anksto aptikti pavojų. Kaltas dėl to, pasirodo, buvo „nekaltas" žmogiškas faktorius: „stebėtojai „Titanike" nesinaudojo binokliais, kadangi, atseit, nebuvo rakto nuo seifo, kuriame jie laikomi... O raktą, atseit, išsinešė antrasis kapitono padėjėjas Bleiras, kurį kapitonas Smitas išvarė jį iš laivo komandos, vietoj jo pasiėmęs į bortą karininką iš „Olimpiko". Neatmetama, tai kad nebuvo binoklių tapo viena iš lainerio katastrofos priežasčių" - taip rašoma „Vikipedijoje". Tai reiškia, kad stebėjimo priemonės, o kartu ir lainerio valdymo galimybės, buvo smarkiai apribotos vienu paprastu „trigeriniu sprendimu".

Nukeliavę dugnan garlaivis ir jo žūties liudininkai daugeliui metų paslėpė nuo žmonių akių tikrąsias katastrofos priežastis. Tačiau 1985-ais metais atkaklias profesoriaus Roberto D. Balardo paieškas, naudojantis batiskafais „Elvinas" ir „Jasonas jaunesnysis", galų gale vainikavo sėkmė. Apžiūrinėjant „Titaniko" korpusą buvo pastebėtos ne tik 10-ies metrų skylė, pramušta susidūrus su ledkalniu, bet ir šeši delno pločio įtrūkimai, su įlinkusiais į korpuso vidų kraštais. Maža to, visos skylės ėjo pagal plieno lakštų kniedijimo liniją. 1995 metais iškelto į viršų korpuso fragmento laboratoriniai tyrimai leido padaryti išvadą, kad nuo smūgio su ledkalniu plieninis korpusas neišlinko, o keliose vietose tiesiog įtrūko. Tai yra, aukšto sieringumo plieno lakštai, kurie buvo naudojami statant „nepaskandinamąjį" lainerį, jau projektavimo ir statybos stadijoje garantavo „Titanikui" dideles problemas susidūrus su bet kokiu masyviu objektu. Kas galėjo priimti ir patvirtinti projektinį sprendimą naudoti trapų plieną, galima lengvai atspėti.

Dėmesį į save atkreipia ir uždokumentuotas faktas apie nežinomo „laivo vaiduoklio" pasirodymą katastrofos rajone. Po ilgai trukusio aiškinimosi, Amerikos prekybinio laivyno kapitonų asociacija 1968 metais padarė išvadą, kad „tarp skęstančio „Titaniko" ir dreifuojančios [palyginti nedideliu 20 jūrmylių atstumu] „Kalifornien" buvo dar kažkoks laivas, kurį budėtojai iš „Titaniko" palaikė „Kalifornien", o iš „Kalifornien" - „Titaniku". Šito laivo vaiduoklio pavadinimas ir kam jis priklauso iki šiol lieka paslaptimi. Paslaptingojo laivo [„Iks"] manevrų pobūdis pakankamai tiksliai nustatytas iš „Kalifornien" borto žurnal užrašų, komandos narių liudijmų bei išsigelbėjusiųjų iš „Titaniko", parodymų. Manevrai – pakankamai keisti.

„Iks", plaukęs kursu iš šiaurės-rytų į pietvakarius, į abiejų laivų budėtojų akiratį patenka daugmaž tuo pačiu metu – 22.25. Lygiai 23.40, tai yra, tuo momentu, kai „Titanikas" susiduria su ledkalniu, „Iks" stabdo mašinas ir gulasi į dreifą, o po to... apsisuka 180 laipsnių, tarytum ruošdamasis plaukti atgal tuo pačiu kursu! Tačiau to nedaro ir iki 02.05 toliau dreifuoja, tarsi iš tolo – maždaug šešių jūrmylių atstu – stebėtų kaip vystosi „Titaniko" tragedija. Po to „Iks" paleidžia mašinas, vėl apsisuka 180 laipsnių ir nuplaukia į pietvakarius. 02.40 jo šviesos dingsta iš „Kalifornien" budėtojų akiračio." Aukščiau išsakytų aplinkybių šviesoje šitie liudijimai leidžia iškelti pakankamai konkrečias prielaidas ir išvadas.

Dar viena detalė. Tais pačiais 1912 metais, bet anksčiau negu įvyko katastrofa, buvo išleista Morgano Robertsono knyga „Tuštybė arba Titano žūtis" („Futility, Or the Wreck of the Titan"). Knygos veiksmas vyksta keleiviniame laive „Titanas", kuris pagal aprašymą ir vandens talpą pernelyg primena „Titaniką". Šioje knygoje „Titanas" žūsta rūke susidūręs su ledkalniu, kai plaukė iš Niujorko į Didžiąją Britaniją. Kaip pasekmė – atsirado legenda apie tai, kad Morganas Robertsonas „išpranašavo" „Titaniko" katastrofą. Šį faktą patvirtina ta aplinkybė, kad nors pati knyga pasaulį išvydo 1912 metais, bet parašyta ji buvo dar 1898-aisiais.

Tačiau mes galime padaryti kitą išvadą – kažkas tiesiog laukė patogaus momento. Parašius knyga buvo sukurta mintis-forma, nusakanti bei konkretizuojanti įvykius, mintis, jausmus ir veiksmus. Minties-formos materializavimas – tai tiesiog sekantis proceso vystymo(si) žingsnis. Ar už knygos atsiradimo stovi kokie nors ordinai ir personalijos – kitas klausimas.

„Titanikas" vandenyno dugne

Matricos elementai ir „Konkordija" kaip Europos simbolis

Dabar peržvelkime šių dienų katastrofos keistenybes.

Pradėsime nuo to, kad „Konkordija" (Concordia) – tai vienas iš trijų žodžių esančių Rotšildų, žydų palūkininkų klano įsikūrusio Europoje, šeimos herbe. Jeigu gigantiško lainerio, kurio vertė pusė milijardo eurų, pavadinimas tiesiogiai ssusijęs su šiuo daugelį amžių egzistuojančiu intrigų, kaip pralobti iš finansinių karų, valdžios užgrobimo, bei pasaulio supirkimo, meistru, tai kažką juk turėtų reikšti („kaip jūs jachtą pavadinsit, taip jinai juk ir nuplauks").

Trys žodžiai ant baltos juostos Rotšildų herbe: Concordia (Harmonija), Integritas (Vienovė), Industria (Pastangos)

Formaliai „Konkordija" priklauso „Costa Cruises" kompanijai, amerikietiškos (kitais duomenimis amerikietiškos-britiškos) „Carnival Corporation & Plc" dukterinei įmonei, arba tiesiog – anglosaksams. Džėjus Li Morganas – vienas iš jų. O privati mafiozinė finansinė struktūra, suformuota jam dalyvaujant „Titaniko" žūties išvakarėse – Federalinis JAV rezervas – suformavo ir pačią didžiausią pasaulyje valstybinę skolą bei finansinį burbulą. Kompanija - „Konkordijos" savininkė taip pat valdo ir „Cunard Line", kuri nuo 19-o amžiaus vidurio konkuravo, o po to 1934 metais susijungė su laivybos kompanija „White Star Line" - buvusia „Titaniko" savininke. Tai yra, „Konkordija" priklauso toms pačioms rankoms, kurioms prieš 100 metų priklausė ir „Titanikas".

Kai kurie forumo Godlikeproductions.com publikatoriai tvirtina, kad per aiškiai organizuotą ir valdomą globalią finansinę krizę Morganų-Rokfelerių imperija vykdo finansinį Europos sunaikinimo karą, kurios galutinis tikslas – po to vyksiantis jos užgrobimas. Tačiau man ši istorija atrodo gerokai spalvingesnė.

Aukščiausius matomų užkulisinių klanų ešelonus teisingiau būtų vertinti kaip plėšrūnų gaują. Kiekvienas iš jų draskysis su kitais dėl kiekvieno grobio kąsnio, tačiau tam, kad sučiupti auką, ją apsupti ir nugalabyti – siekdami šio tikslo jie veiks daugiau ar mažiau sutartinai. Vidiniai prieštaravimai, kivirčai ir intrigos – neišvengiami ir reguliariai pasireiškiantys dėl plėšrūnams būdingo gyvulinio bei demoniško psichikos tipo. Aukos „varymo" metu jie sėkmingai gali regzti sąmokslus ir savo tarpklaninės gaujos viduje – vienas prieš kitą, ir apie tai ne kartą teko skaityti bei girdėti. O draugėje juos kol kas laiko bendrai tikslai, ir savęs, kaip kitokių, žymiai aukštesnio nei paprasti homo sapiens lygio, būtybių, suvokimas.

Matricinis vaizdų pasikartojimas: viršuje – ant šono gulinti „Konkordija"; apačioje – vienas iš pirmųjų „katastrofos" filmo „2012" kadrų – žaislinis berniuko indo laivelis, kurį pravažiuojantis taksi automobilis „paskandino" baloje.

Trumpai išvardinkim mistinius geografinių pavadinimų sutapimus, susijusius su „Konkordija" ir siekiančius gilią senovę bei persunktus ne mažiau giliu simbolizmu. Kad neišsiplėsti, pažymėsim tik svarbiausius momentus. Viskas įvyko (tiksliau, turėjo įvykti) prie Italijos, istorinės Romos imperijos paveldėtojos, krantų. Reguliarus „Konkordijos" plaukiojimo maršrutas ėjo iš Čivitavečio (Civitavecchia) jūrinio uosto netoli Romos į Savoną ir atgal. Žodis „Civitavecchia" itališkai reiškia „senas (senovinis) miestas" ir skamba panašiai kaip ir „civilt vecchia" - „senutė civilizacija" - ką galima performuluoti į išsireiškimą „senutė Europa". Be to, ir pats miestas Savoja – tai istorinis Genujos, viduramžių prekybos ir finansų centro, konkurentas.

Santykinai netoli nuo „Konkordijos" katastrofos vietos yra Italijos miestas Asyžius, visiems žinomas iš pranciškonų ordino įkūrėjo Pranciškaus Asyžiečio vardo. 2011 metų spalio pabaigoje šiame mieste vyko pasaulinių religijų vadovų suvažiavimas ir Romos popiežius Benediktas 16-asis atliko ekumenines apeigas, kuriose taipogi dalyvavo ir Rusijos pravoslavų cerkvės atstovai. Šis susitikimas bei bendros pamaldos turėjo „pasitarnauti taikos ir tikėjimo pakantumo labui". Bet praėjus dviem su puse mėnesio toje pačioje pasaulio dalyje „taikos ir sutarimo Europoje simbolis" vos nenuskendo drauge su visais keturiais tūkstančiais keleivių ir ekipažo narių. O kitoje pasaulio pusėje – Ormūzo sąsiauris grąsinasi suteikti pretekstą naujo didelio karo pradžiai. Meldiesi už taiką – ruoškis karui?

Praėjus dviem metams po „Titaniko" paskandinimo, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris jau seniai buvo įrašytas į slaptųjų draugijų planus. Šiandieninio žvanginimo ginklais, agresyvios politikų polemikos ir karinės isterijos žiniasklaidoje fone nei iš šio nei iš to „įvyksta" dar vienas „Titanikas"... Atsitiktinumas? Bet juk gausus „Konkordijos" aukojimas turėjo įvykti prie Italijos, Romos imperijos paveldėtojos, krantų! Ant kapitono tiltelio stovėjo italas. Tai yra, pagal tikėtiną matricinį scenarijų-vaizdinį, Romos imperija, išaugusi iki ES ribų, nuplukdė „ant rifų" savo Centrinį Banką, ekonomiką ir iš paskos visus Europos gyventojus. Tiksliau, ją pačią ten pasiuntė „nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės". Nuo atsakomybės lygio tokiuose žaidimuose kai kam tikrai gali kilti noras „sprukti" už borto.

Dar keletas „atradimų". Sutapimas ar ne, tačiau prancūzų viršgarsinis Air France keleivinis oro laineris, kurio gaisras sukrėtė pasaulį 2000-ųjų pabaigoje, vadinosi „Konkordas" (Concord). Toji katastrofa tapo didelio projekto ir didelės kompanijos pabaigos pradžia.

2010 birželio 12-ą gaisras kilęs, kaip įtariama nuo žaibo smūgio, sunaikino 90% kaliningrado kompanijos „Konkordija" patalpų. Kompanija užsiiminėjo mėsos pusfabrikačių tiekimu „Makdonalds" valgyklų tinklui.

Pavadinimas „Konkordija" naudojamas ir populiariame fantastiniame seriale „Vizituotojai" („V"). Atvykę į Žemę reptoidiniai ateiviai vadovaujami „karalienės" Anos paleidžia „Projektą Konkordija", susijusį su nežemiškų technologijų ir švarios „žydrosios energijos" perdavimu žmonijai. Tačiau už nesavanaudiškų ateivių pasiūlymų slypi klastingas žmonių sunaikinimo planas, panaudojant genetines manipuliacijas su žmonių DNR („raudonasis dangus", liejantis raudoną lietų) ir paverčiant juos į „biomasę", skirtą kurti „vizituotųjų" hibridus, galėsiančius gyventi Žemės sąlygomis. Keistų sutapimų gausa duoda pagrindą vertinti šį siužetiškai silpną teleopusą kaip šį tą rimčiau, nei tuščią fantaziją – greičiau kaip matricinį programavimą.

„Titanikas" (Titanas), kaip ir „Olimpikas" (Olimpas) – buvo pavadinti vardais atėjusiais iš senovės Graikijos, o faktiškai iš dar senesnės Mesopotamijos mitologijos. Tačiau ne jie vieni. Konkordijos vardu senovės romėnai vadino harmonijos, taikos ir santarvės deivę. Citata: „Romėnų religijoje Konkordija (Concordia) buvo sutarimo, supratimo ir šeimyninės harmonijos deivė. Jos analogas pas graikus buvo Harmonija (Harmonia)". Iš tiesų, visais išoriniais požymiais, atributais ir naudojama valiuta laineris „Konkordija" - Europos simbolis. Atitinkamai „Costa Concordia" - Europos „Santarvės krantas". Ir kaip patvirtinimas Vikipedijoje priduriama: „[Šio kruizinio lainerio] pavadinimas išreiškia norą siekti „ ilgalaikės harmonijos, vienybės ir taikos tarp Europos tautų" ".

Lainerio katastrofa įvyko ties Italijos Džilijo (Giglio) sala. Italų kalba šis žodis reiškia „lelija". Lotyniškai tas pats žodis reiškia „oželis". Kaip žinoma, lelija – iš vienos pusės yra europietiškos aristokratijos (merovingų) karališkosios valdžios simbolis, o iš kitos pusės – tai yra ir Siono Priorato simbolis. Kanopinis raguotasis gyvūnas – ožys – tai jau šėtono simbolis (moters ir ožio mišrūnas). Be to, „Konkordijos" katastrofos rajoną italai vadina Ardžentario - „skystasis sidabras (gyvsidabris)". Ši sąvoka senovės Romos mitologijoje susijusi su Mėnulio deive Diana. Beje, praeityje Džilijo saloje buvo Dianos šventykla. Iliuminatų kultuose sekant „sena gera tradicija" Diana yra paaukojama.

Ezoterikoje nusistovėjęs simbolinis šėtono vaizdavimas

Rotšildai, kaip ir kiti šiuolaikiniai levitai, neatsitiktinai būtent leliją pasirinko savo simboliu. Tai pakankamai plati tema, reikalaujanti atskiros publikacijos, tačiau nedidelė paveiksliukų serija pakankamai vaizdžiai atspindi lelijos simbolio prasmę:

Kairėje - Flior-de-lis, merovingų simbolis, dešinėje – Siono bendruomenės „Siono Prioratas" logotipas

Lelija buvo oficialus Echido, žydų provincijos senovės Persijos imperijoje, simbolis ir kaldinama ant monetų, leidžiamų šioje provincijoje 4 amžiuje prieš m. e.

Lelija ant senovinės ir ant šiuolaikinės (1 šekelio vertės) judėjų monetų

Lelijos žiedas, kaip judėjų „Dovydo žvaigždės" simbolis

Vertinant iš matricinio valdymo pusės, įkelta į žiniasklaidą ir milijardų individualių mąstymo mašinų (smegenų) pagalba sustiprinta žodžių junginio „Konkordijos katastrofa" reikšmė prisotino Žemės noosferą mintimi-forma – antipodu visiškai priešingu savo reikšmėmis harmonijos deivės vardui – tai yra, tokiomis reikšmėmis kaip „disonansas, nesantaika, kivirčai, susiskaldymas".

„Konkordijos" valdytojo, korporacijos „Carnival Corporation & Plc" („Korporacija Karnavalas") pavadinime taipogi galima įžvelgti „antrąjį" simbolikos sluoksnį. Žodis „karnavalas", tikėtina, kilęs iš senovės romėnų deivės Karnos (Carna), gabenančios sielas „į aną pasaulį", vardo. Karnavalinių misterijų dalyvių kaukės seniai ir stabiliai asocijuojasi tiek su pačia masonybe (prisiminkime filmą „Plačiai užmerktos akys"), tiek su pomirtinės kaukės uždėjimo bei nuėmimo procedūra. „Vyriškasis" vardo Karna ekvivalentas senovės simbolių lygmenyje – tai Charonas (Choronas, Chironas) plukdantis mirusiųjų sielas į pomirtinį pasaulį senovės graikų versijoje (gali būti, kad būtent su juo susijusi ir slaviško žodžio „choronit'" - „laidoti" reikšmė). Taip kad „Karnavalinę Korporaciją" senųjų simbolių lygmenyje iš tikrųjų galima pervadinti Rotšildų „Laidotuvių korporacija" - ir prie jų kaip palūkininkų įvaizdžio prisideda dar ir duobkasių įvaizdis.

Į galvą ateina ir tas faktas, kad senovėje žmonių aukojimai buvo atliekami „mainais" tam, kad atsikratyti kažkokios nelaimės ar negandos. Mūsų laikais pasaulinės ekonomikos reguliatoriams ir biblinės-palūkininkavimo koncepcijos autoriams taipogi yra iškilusi problema ir jie turi pakankamą pretekstą atlikti ritualinį „išsipirkimo" aukojimą, siekiant atsikratyti savo problemos: krizės, būtinos „nunulinti" virtualius beverčius trilijonus (įsigyjant už juos realų turtą ir resursus) bei žmonijos pervedimas į naują valdymo principą.

Pagal italų valdžios pranešimus, sausio 23-ią dingusiais be žinios buvo laikomi apie 20 žmonių (tarp jų 4 komandos nariai). Tarp nukentėjusių – 14 vokiečių, 6 italai, 4 prancūzai, 2 amerikiečiai ir po vieną vengrą, indą bei perujietį. Žuvo 15 žmonių. Tai yra, galutinis aukų skaičius gali siekti iki 35 žmonių. Iš 111 Rusijos keleivių nenukentėjo nė vienas. Rusiškame internete galima susipažinti su video ir tekstinėmis  vieno iš lainerio keleivių rusų fotografo Sergejaus Alfimovo publikacijomis ir liudijimais. Kai įvykių sukūryje nuo kapitono tiltelio nuskambėjo komanda, dubliuojama moldavės poliglotės Domnikos Kemortan (apie ją vėliau), raginanti keleivius grįžti į savo kajutes, vokiečiai nuolankiai jai pakluso, o rusai pasipiktino ir kartu su nacionaliniu „matu" kapitoną Skettino išvadinę „skotina" (gyvuliu) savarankiškai organizavo evakuaciją. Rezultatas: vokiečių nukentėjo daugiausiai, rusų – nė vienas.

Britų žiniasklaida taip pat pažymėjo, kad „visi 35 britų keleiviai buvo išgelbėti ir nenukentėjo" (juos evakuavo greitai ir tvarkingai). Paskutiniais mėnesiais, vertinant pagal žiniasklaidos pranešimus ir stambių britų politikų pasisakymus, tapo akivaizdu, kad atsiribodami nuo likusių europiečių finansinių problemų išsisukinėjimais, kad „mums ir savų problemų pakanka", Britanija leidžia pasauliui suprasti, jog yra „planuojamas eurozonos kolapsas". Šioje vietoje neprošal paminėti, kad nemenka dalis „informacinės terpės stebėtojų" 30-mečiui „charizmatiškajam princui Viliui" (g. 1982 m.) pranašauja būsimojo Naujosios pasaulio tvarkos lyderio vaidmenį. Valstybei, kuri savo politikoje aktyviai propaguoja principą „skaldyk ir valdyk" ir diegia valdymo modelį „problema-reakcija-sprendimas", tokio pobūdžio prognozės nėra be pagrindo ar logikos. Tačiau, kaip bebūtų, Didžioji Britanija ne vienintelis žaidėjas šiame Didžiajame globaliame žaidime...

Apie vykstančius globalius pasirengimus, o būtent apie TVF planus įvesti naują pasaulinę valiutą, šiomis dienomis perspėjo kandidatas į JAV prezidentus Ronas Polas. Paskelbti apie šį sprendimą, be abejo, „garbė" atiteks Bilderbergo grupės konferencijos 2009 metais dalyvei Kristinai Lagarde, kurią į TVF vadovės postą, pastatė vietoj Dominiko Stroso-Kano, pašalinto inscenizavus sekso skandalą.

Galima, pateikti daugybę prielaidų ir įvairių autoritetų nuomonių, tačiau manau, kad ir taip aišku, jog Europa „pasmerkta" žlugti nepriklausomai nuo to ar faktas apie pasaulinio sąmokslo egzistavimą ignoruojamas ar tuo faktu yra piktinamasi. Pakanka grįžti prie šio straipsnio epigrafo ir peržvelgti kasdieninių naujienų sąvadus, kad įsitikinti jog laukia greitos ir neišvengiamos „permainos". Prie viso šito prisideda dar ir slaptųjų bendrijų planai, pagal kuriuos pačia svarbiausia užduotimi yra laikomas (šių organizacijų narių ir už stovinčių lėlininkų nuomone) Liuciferio karalystės atėjimas.

„Markiruodami" bestruktūriniam valdymui naudojamus matricinius planus, jų autoriai juose diegia charakteringus „vandens ženklus": simbolius, skaičius ir vardus. Tiems, kas apie juos nežino ir jų nesupranta – ir nėra reikalo ką nors žinoti bei suprasti, o tie, kurie žino – supras ir be paaiškinimo.

Tie, kas princesės Dianos žūtyje 1997-ųjų rugpjūčio 31-ą regi įprastą autokatastrofa, įvykusią dėl nelaimingų aplinkybių, vargu bau pajėgs įveikti šimto puslapių apimties analitinę medžiagą pateiktą to paties D. Aiko, kurioje nagrinėjami sutapimai, simbolika ir jų ryšiai su okultiniais senovės Mesopotamijos laikų ritualais. O žinantys žmonės atskirs už, atseit, įprasto gyvenimiško įvykio slypinčius konkrečius programuojančius pranešimus, siunčiamus žmonėms į pasąmonę ir į erdvės-laiko hologramą. Pranešimus, po kurių seka rimtos pasekmės ir gilūs pokyčiai. Tokia štai ta matrica...

Antroje straipsnio dalyje pateikta detali „Kosta Konkordijos" katastrofos eigos analizė, jos aplinkybės, susijusi simbolika, taip pat versijos apie tai kas turėjo įvykti, ir ko buvo išvengta.

Atsisiųsti visą straipsnį (2 dalis) Word'o formatu [pataisytos rašymo klaidos].

šaltinis