An, 26.09.2017, 13:55
| RSS
Skyriaus kategorijos
VSK [46]
Sveikata [19]
Gyvenimas [55]
Mokslas, isTorija [29]
Meniu
Apklausa
Kokius narkotikus vartojate?
Viso atsakymų: 1017
Prasmingos mintys
Pravdozor LT
Pravdozor LT
  • plačiau



  • Draugaukime :)
    Žinok Tiesą Facebook'e

    Žinok Tiesą

    Susikurk savo ženkliuką
    Mes facebook'e
    Sistema Orphus
    Sistema Orphus
    Citatos
    „Daugelis dalykų mums nesuprantami ne dėl to, kad mūsų supratimas silpnas, bet dėl to, kad tie dalykai neįeina į mūsų supratimų ratą”

    „Kiekvienas pagal savo bendrųjų dalykų suvokimo matą dirba sau, o pagal nesuvokimo matą dirba tam, kas žino ir suvokia daugiau“

    "Geriausias vergas - tai tas, kuris galvoja, kad yra laisvas, nesuprasdamas, kad ta jo „laisvė“ tėra laisvės iliuzija. Toks vergas už viską labiausiai pasaulyje myli savo grandines ir nė už ką nenori jų atsisakyti."

    "Iš pradžių tavęs nepastebi, vėliau juokiasi iš tavęs, o vėliau tu laimi" (Mahatma Gandi)

    "Tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia savo nuomonės" (Dž.R.Lovelis)

    Ateitis priklauso nuo pačių žmonių, t.y. nuo mūsų. "Jei nepakeisime judėjimo krypties, žadame atsidurti ten, link kur judame" - Rytų išmintis.

    Išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti. (B. Ferrero)

    "Ir smulkus lietus, jeigu eina ilgai, sukelia potvynį"

    "Ieškokite Tiesos, bet negarbinkite tų, kurie Ją atskleidžia" (Buda)

    "Mes išmokome skraidyti danguje, kaip paukščiai. Mes išmokome plaukioti vandenyje, kaip žuvys. Mums teliko išmokti gyventi žemėje Žmoniškai." (Džordžas Bernardas Šo)



    Mūsų baneriai
    Žinok tiesą!
    Veidrodžiai
    zinoktiesa.tk
    pravdu.tk
    Statistika
    Pagrindinis » Failai » TEKSTAS » VSK

    Ką mes žinome apie Amerikos demokratijos ypatumus?
    16.03.2012, 14:32

    Įsivaizduokite, kad esate ypatingas žmogus. Visiškai kitoks. Skiriatės nuo kitų pačiu radikaliausiu būdu. Visi aplinkui pinigus uždirba, o jūs paprasčiausiai juos spausdinatės. Tai suteikia begalines galimybes. O begalybė visuomet vilioja žmoniją. Mus užburia okeanas, mus traukia žvaigždėtas dangus. O pinigų begalybė traukia homo sapiensą dar stipriau. Dėl pinigų padaroma milijonai nusikaltimų.

    O kokius prasižengimus pasirengę padaryti tie, kurie svajoja gauti pinigų begalybę? Išties kosminio masto. Pernelyg daug kas siekia užimti tų laimingųjų, kurie turi galią gaminti pinigus iš nieko, vietas. Šita galia didžiulė, ji atveria bet kokio masto galimybes. Galima pasamdyti geriausius mokslininkus, kurie padarys kvapą gniaužiančius atradimus. Galima suvilioti talentingiausius rašytojus, režisierius ir žurnalistus, ir jie suprantama kalba papasakos pasauliui, kokią milžinišką naudą žmonija turi iš šiuolaikinės santvarkos. Patys geriausi gydytojai, patys narsiausi kariškiai, pačios gražiausios moterys. Viso pasaulio talentai, viso pasaulio gėrybės, o ir apskritai visas pasaulis atsiduria paklotas prie kojų.

    Yra tik vienas nedidelis „bet". Kad ir kokia galinga būtų FRS, tuo pat metu ji yra ir nepaprastai pažeidžiama. Juk jos valdžia bazuojasi ant vieno vienintelio dokumento – Federalinio Rezervo akto, kuris atidavė pinigų emisiją į privačias rankas. Tai labai trapūs pamatai. FRS valdžią galima palyginti su didžiuliu lėktuvnešiu, apginkluotu pačiais šiuolaikiškiausiais ginklais, bet ant vandens jį laiko tik vienas tvirtas lynas. Pakanka jį nukirsti ir lėktuvnešis nugarmės į dugną, ir jokia ginkluotė, jokie kapitono talentai laivo neišgelbės. Bet kuriuo momentu Amerikoje gali būti priimtas kitas įstatymas, kuris atkurs normalią situaciją ir valstybė vėl pati spausdins savo pinigus. Teoriškai tai gali nutikti bet kurią akimirką. Lygiai taip pat atsirado ir pats Federalinio Rezervo aktas. Sukūrė įstatymo projektą, prastūmė Senate, davė pasirašyti prezidentui – ir viskas.

    Taip paprasta? Būtent. Labai paprasta. Ir tuo pat metu be galo sudėtinga. Kai nemirtingas pasakų monstras tiksliai žino, kur slepiama jo mirtis, jis tą vietą rūpestingai saugo. Taip ir FRS skiria savo pažeidžiamiausiai vietai maksimalų dėmesį. Ne pasakų skryniai su monstro mirtimi, bet televizijai, spaudai ir Amerikos politinei sistemai. Apie FRS rašoma ir kalbama kasdien ir tuo pat metu niekas nežino jos savininkų pavardžių. Niekas. Yra tik spėlionių ir prielaidų. Jie, šitie savininkai, tartum neegzistuoja. Vadinasi, jų negalima sukompromituoti, jų neįmanoma kritikuoti. Nebus jokių skandalų, nei seksualinių, nei finansinių, nes galimų skandalų herojai tarsi neegzistuoja. Anonimiškumas ir visiška paslaptis – tai pagrindinė valdžios išsaugojimo sąlyga. „Pinigų spaustuvės" šeimininkų neįmanoma nužudyti ar šantažuoti, jų valdžios neatimsi netikėtu areštu. Tą valdžią galima tiktai likviduoti – atėmus iš FRS jos funkcijas. Netgi nebūtinai visas. Pakanka sugrąžinti Kongresui emisijos teisę. O Federalinį rezervą galima palikti. Reguliuokite ekonomiką, gerbiami ponai, reguliuokite. Kandžiokis, gyvate, kai išroviau tau geluonį…

    Kadangi toks pavojus realus, buvo būtina sukurti kažkokį veiksmų algoritmą, apsaugantį „spaustuvę". Sunaikinti FRS galima tik įstatyminiu keliu, vadinasi, reikia užsitikrinti JAV valdžios struktūrų lojalumą. Prezidentas, kongresmenai, šalies politinis elitas turi būti kruopščiai atrenkamas ir patikrinamas. Įstatymų leidimo mechanizmo kontrolė – tai yra toji pasakos monstro skrynelės, kurioje slypi mirtis, kontrolė.

    Kaip formuojamos Amerikos valdžios struktūros? Rinkimų keliu. Kas juose dalyvauja? Įvairios partijos. Vadinasi, reikia kontroliuoti politines partijas. Kas paprasčiau – kontroliuoti 10 partijų ar dvi? Žinoma, dvi. Ir štai jums stebėtinas faktas – Amerikoje politinė kova vyksta tik tarp dviejų partijų, demokratų ir respublikonų, atstovų. Tiktai šių struktūrų nariai tampa prezidentais per visą šalies istoriją. Galbūt Amerikoje apskritai egzistuoja tik dvi partijos? Ne, jų ten šimtai. Tai kodėl tik respublikonai ir demokratai pakliūna į Baltuosius Rūmus? Todėl, kad tik šios partijos turi milžiniškus finansinius resursus ir neribotą žiniasklaidos palaikymą. Galite būti nuostabus žmogus, pranokti savo dvasingumu Motiną Teresę ir Šventąjį Pranciškų kartu sudėjus, tačiau šansų nugalėti rinkimuose neturėsite nė vieno. Tai žino ir politikai, ir tie žmonės, kurie nori ne šiaip „tiesiog sudalyvauti", bet būtent nugalėti, neina į kitas partijas. Tai žino ir rinkėjai. Jie nenoriai balsuoja už trečių partijų kandidatus, nenori palaikyti nepriklausomų kandidatų, kadangi tie neturi jokių šansų nugalėti.

    Paimkime kaip pavyzdį 2008 metų prezidento rinkimus. Kaip žinia, juose nugalėjo demokratas Obama, o jo varžovas buvo respublikonas Makeinas. Tai žino visi. Bet ar jūs esate įsitikinę, kad rinkiminiame biuletenyje buvo tik dvi pavardės? Tais pačiais metais į Rusijos prezidento postą kandidatavo keturi politikai. Nejaugi pačioje demokratiškiausioje šalyje jų buvo tik du, kitaip sakant – dvigubai mažiau negu „despotiškoje" Rusijoje? Negali to būti, juk rinkimai – Amerikos politinės sistemos pamatas. Tai amerikiečių ideologijos Biblija, Koranas ir Tora. Amerikoje esama daugiau kaip 18 000 renkamų pareigybių, pradedant prezidentu, baigiant nusususio užkampio šerifu. Ar gali taip būti, kad į svarbiausią valstybės postą kandidatuotų viso labo du žmonės?

    Žinoma, ne. Kandidatų buvo daug, juk Amerika – demokratiška šalis. Ir įvairios partijos pasiūlė savus žmones.

    Kaip matome – viskas gerai. Pateiktas visas politinio supermarketo asortimentas. Čia ir dviejų rūšių socialistai, ir žalieji, ir demokratijos ištakas prisiminusi „arbatėlės" partija. Žodžiu, viskas gerai – 11 partijų, neskaitant respublikonų ir demokratų. Kad sąrašas būtu visiškai išsamus, pridėsime dar vieną kandidatą, Ralfą Neiderį, kuris balotiravosi savarankiškai. Susumuokime: į prezidento postą pretendavo 14 žmonių.

    O dabar klausimas: kurį iš 14 kandidatų jūs suspėjote pažinti per rinkiminę kampaniją? Esu įsitikinęs, kad 99% žmonių nė vieno kandidato, išskyrus respublikoną ir demokratą, neatpažintų. Makeinas ir Obama. „Marsas" ir „Snikersas". Čipas ir Deilas. Kokakola ir Pepsikola. Principas vienas ir tas pats. Apie tai, kokia nerimta toji kova, liudija netgi dviejų pagrindinių partijų emblemos – asilas ir dramblys. Šou yra šou. Čia svarbiausia dizainas, pateikimas, spalvinis sprendimas, o ne mintys ir idėjos. Kas gi vykstant šou klausysis idėjų, kas gilinsis į jų esmę?

    Rinkiminė kampanija tęsėsi beveik ištisus 2008 metus. Kiekvieną dieną mums pasakojo per TV, kalbėjo per radiją, spausdino laikraščiuose. Ką? Ogi medžiagą tik apie du kandidatus – Makeiną ir Obamą. Dėl to ir atpažįstame tik juodu. Visos apklausos, visi reitingai skirti tik šiai „saldžiai porelei". Vyko tiesioginės transliacijos tik iš ŠITŲ partijų suvažiavimų. Tai kas gi čia nuostabaus, kad šitaip praplovus smegenis, kiti kandidatai gavo minimumą balsų?

    Bet juk mums visada sakė, kad Amerika – tai lygių galimybių visuomenė. Kur gi daugiau, jei ne per rinkimus, galime gauti to patvirtinimą? Kodėl visa JAV žiniasklaida kalba tik apie du kandidatus, jeigu jų 14?

    Todėl, kad laisvę turi ne tik politikai, bet ir žurnalistai. Jie gali rašyti ir rodyti tai, ką mano reikalinga. Kam įdomūs iš anksto pralaimėjimui pasmerkti statistai? Niekam, ir dėl to visas dėmesys skiriamas būsimam prezidentui. O jis renkamas tik iš 2 kandidatų, o ne iš 14. nereikia nieko priversti, visi TV kanalai ir laikraščiai ir taip rašys apie respublikonų ir demokratų kandidatus. Tačiau rinkimų rezultatas vis tiek neprognozuojamas? Kodėl gi? Netgi labai prognozuojamas. Laimės arba Obama, arba Makeinas. Kas čia neprognozuojamo?

    Tačiau nepakanka ir 2 mėnesių rinkiminės kampanijos, kai žiniasklaida kalba tik apie 2 kandidatus iš 14. kad jau tiksliai niekam nebeliktų nė milimikroninio šanso pažeisti demokratų ir respublikonų valdžios monopoliją, sugalvotas dar vienas gudrus triukas. Jis vadinamas praimerizu (primaries). Tai taip vadinami pirminiai rinkimai, kitaip sakant, rinkimai partijų viduje, kai išrenkamas vienintelis partijos kandidatas. Ši rinkiminė kampanija trunka maždaug tiek pat laiko kaip ir paties prezidento rinkimai. Uždavinys – iš kelių kandidatų atrinkti tą, kuris pateks į antrą turą ir atstovaus savo partiją kovoje dėl JAV prezidento posto. Kame gudrybė? Ogi tame, kad mums vėl daugiau kaip pusę metų pasakoja apie viso labo 2 partijų kovos peripetijas. Nuo ryto iki vakaro TV ekrane Obama su Makeinu kovoja su savo partiečiais už teisę tapti vieninteliais kandidatais. Ištisiems mėnesiams tai tampa naujiena numeris vienas Amerikos ir viso pasaulio žinių laidose. O juk rinkimai dar neprasidėjo, o realiai jie jau vyksta, ir patys tikriausi. Piketai, aktyvistai, atsišaukimai, ženkliukai, TV reportažai, interviu, pirmieji laikraščių ir žurnalų puslapiai. Amerikiečiai ruošiami iš anksto – jokia kita partija ar, juo labiau, nepartinis kandidatas negali užtikrinti savo personai tokio dėmesio.

    Patys pirminiai rinkimai irgi įdomūs. Atrodytų, koks paprastam amerikiečiui skirtumas, kokia partija ką iškels kandidatu? Įvyko suvažiavimai, išrinko kandidatus, paskui vis tiek paprasti piliečiai balsavimo punktuose gaus biuletenį ir balsuodami pareikš požiūrį į tą partiją. Betgi ne, kandidatas renkamas tiek laiko, kiek reikia moteriai išnešioti kūdikį. Kodėl taip ilgai? Kad išplautų smegenis rinkėjams iki sniego baltumo. Visą tą laiką ant vargšo žmogelio galvos liejasi milžiniškas srautas informacijos ir prognozių. Kaip susiklostys kova, jeigu demokratai iškels Hilarę Klinton, o kas bus – jei Baraką Obamą? Ir visą laiką – 2 partijų kandidatai.

    Kas dalyvauja pirminiuose rinkimuose? Logiška būtų manyti, kad kandidatą nuo partijos renka tos pačios partijos nariai. Pasirodo esama kelių rūšių pirminių rinkimų. Uždaruose dalyvauja tik registruoti partijos nariai. Bet jeigu valstijoje vyksta atviri pirminiai rinkimai, tai juose gali dalyvauti bet kuris valstijos gyventojas, nepriklausomai nuo, tokios partijos jis narys. Sumanyta genialiai – rinkimų oficialiai dar nėra, iki jų dar beveik metai laiko, bet jie jau vyksta pilnu tempu, o dalyvauja juose tik 2 partijų kandidatai.

    Kokios čia gali būti lygios galimybės?

    Kokie lygūs šansai kandidatams?

    Kokia gi čia demokratija?

    Pati tikriausia – teigia mūsų liberalai. Tai ir yra demokratija, tai ir yra etalonas visai žmonijai. Mūsų demokratai nieko keisto čionai neįžvelgia. Ar jie akli, tie mūsų liberalai, ar tokie naivūs, ar gyvena savo svajų pasaulyje, neturinčiame nieko bendro su realybe. O gal tiesiog egzistuoja kitos, gerokai materialesnės meilės Amerikai priežastys.

    O dabar pažiūrėkim iki kokio lygio principinis gali būti pasirinkimas tarp 2 vienos partijos kandidatų, kurį TV nušviečia ištisus mėnesius. Hilarė Klinton ar Barakas Obama? Kas taps demokratų kandidatu? Visam pasauliui šita naujiena pateikiama kaip nepaprastai svarbi. Kas gi nugalės, kas iš jų vertesnis ir geresnis? O realiai juk jokio skirtumo, jų programos niekuo nesiskiria. Kodėl galime taip teigti? Pirmiausiai todėl, kad kova vyksta vienos partijos rėmuose. Nėra JAV partijose kairiųjų ir dešiniųjų sparnų, nėra ten nei menševikų, nei bolševikų. O antra – todėl, kad po pergalės tik iškeptas prezidentas Obama paskiria valstybės sekretore savo varžovę Klinton, su kuria „mirtinai" kovėsi pirminiuose rinkimuose, su kuria jis turėjo „principinių" nesutarimų. Bet štai nugalėjo, tapo prezidentu ir kurgi dingo visi tie nesutarimai? O jų juk niekad ir nebuvo. Tiesiog amerikiečiui rinkėjui pateikiamas grynai kosmetinis pasirinkimas tarp odos spalvos ir lyties. Kas jums labiau patinka – baltoji moteris, vadovaujanti užsienio politikai, su juodaodžiu vyru prezidentu ar baltaodė prezidentė su juodaodžiu užsienio reikalų tvarkytoju? Nes jeigu nugalėtų Klinton, ji pasiimtų valstybės sekretoriumi Obamą.

    Bet ir čia toli gražu ne visi siurprizai, laukiantys žmogaus, nutarusio giliau pažvelgti į amerikietiškus „demokratinius" rinkimus. Įvairiose JAV valstijose kandidatų biuleteniuose skaičius bus skirtingas. Kad pakliūtų į biuletenį, kandidatas į Baltuosius rūmus turi oficialiai būti iškeltas pakankamai stambios partijos arba pateikti valdžiai reikiamą skaičių rėmėjų parašų, o tas skaičius kiekvienoje valstijoje nustatomas savarankiškai.

    Kitaip sakant, į biuletenius paklius laimingieji, kurių pavardės atsidurs visose valstijose, o taip pat bus dalyvių, kurie paklius į sąrašus tik kai kuriose valstijose. Kaip tai įmanoma? Įsivaizduokite, kad Baškirijoje ir Totorijoje, Sankt Peterburge ir Maskvoje, Vladivostoke ir Jekaterinburge – visur per Rusijos prezidento rinkimus mes gautume biuletenius su skirtingu kandidatų skaičiumi. Kai kur keturi, kai kur – 3, kai kur – du. Ar galite įsivaizduoti mūsų žmogaus teisių gynėjų ir liberalų įsiūtį? Čia gi net vaikui aišku, kad jeigu kažko nėra sąrašuose tam tikruose šalies regionuose, tai šansų visuotiniuose rinkimuose toks kandidatas neturės.

    Kas tokie įrašyti visose valstijose ir turi šansų laimėti? Žinoma, kad kandidatai nuo demokratų ir respublikonų partijų. Būtent šiedu ponai ir kaunasi ir kažkas iš jų galiausiai laimi. Bet netgi šito FRS tėvams įkūrėjams nepakanka. Reikia apsidrausti nuo netikėtumų. Kaip? Reikia, kad ne tik dvi pagrindinės partijos priklausytų jums. Reikia, kad visos stambios JAV partijos taptų jūsiškėmis.

    Amerikos alternatyviųjų politinių jėgų Didįjį Trejetą sudaro trys partijos: libertarai, žalieji ir konstitucinė partija. Prezidento rinkimuose jų kandidatai bus įrašyti daugumos valstijų biuleteniuose. Tokiu būdu jie gauna miglotą šansą nugalėti.

    Įdomi ta amerikietiška lygių galimybių sistema. Tačiau tuo stebuklai nesibaigia. Mūsų laukia eilinis didelis siurprizas. Pasirodo, visi kandidatai į prezidentus nuo trijų alternatyvių partijų… irgi respublikonai ir demokratai!

    Pasižiūrėkite patys.

    1. Libertarų partija. Buvęs respublikonų kongresmenas Bobas baras oficialiai stojo į kovą dėl iškėlimų kandidatu per nacionalinį libertarų suvažiavimą. Pasirodo, Robertas Baras – buvęs respublikonas.

    2. Žalieji. Sintija Makini. Buvusi demokratė, ilgus metus dirbo Atstovų rūmuose, turi didelę respublikonų kritikos patirtį.

    3. Konstitucinė partija. Dvasininkas baptistas Čakas Boldvinas. Vadovavo Pensakooje, o paskui visoje Floridoje „Moralinei daugumai" – visuomeninei politinei organizacijai, priklausančiai žinomam pamokslininkui ir religinių konservatorių lyderiui Džeriui Falvelui. Tuo metu Boldvinas darbavosi respublikonų partijos labui.

    Va čia tai pokštas. Visi žirgai, turintys bent menkiausią šansą nugalėti – iš tos pačios arklidės.

    O mums pasakojamos gražios pasakaitės apie demokratiją ir pasirinkimo laisvę. Nėra realios ir sąžiningos kovos Amerikoje, tai tik gražus ir daug kainuojantis šou.

    Kaip galingiausia tvirtovė, demokratijos citadelė, kaip save mėgsta vadinti Amerika, pas ją labai galinga gynyba. Nuo ko? Nuo svetimų? Ne. Nuo savų. Kas neduok Dieve nenugalėtų rinkimuose JAV pilietis, kuris nėra Volstrito bankininkų statytinis.

    Pirmoji gynybos linija – dvi galingos partijos, rungtyniaujančios tarpusavyje.

    Antroji – trys antraeilės partijos.

    Tačiau yra ir trečioji gynybos linija. Amerikos piliečiai tiesiogiai, kaip Rusijoje, prezidento nerenka. Jie iškelia rinkikus ir jau jie renka šalies vadovą. Čia ir yra toji trečia gynybos linija. Kiekviena valstija pateikia nacionalinei „taupyklei" skirtingą skaičių rinkikų, tas skaičius, grubiai kalbant, proporcingas valstijos gyventojų skaičiui. Yra svarbios valstijos, yra antraeilės, o yra itin svarbios. Daugiausia rinkikų turi gausiausiai apgyvendinta Kalifornija – 55. Floridai atstovauja 27 rinkikai, Teksasui – 34, mažiausiai rinkikų, po tris, turi Juta, Montana, Aliaska, Vermontas, Delavaras, Vajomingas ir Šiaurės Dakota. Kad kontroliuotum situaciją, nebūtina prižiūrėti visas valstijas, pakanka kontroliuoti tas, kurios turi daugiausiai rinkikų. Būtent čia ir nepaklius į sąrašus žmonės, kurie neturi laimėti. Ir jau vien tai garantuoja, kad rinkimuose nugalės reikalingi žmonės.

    Įsivaizduokite didžiulį kazino. Per vidurį stovi ruletė. Joje – ne 36, o tik 14 duobelių. Ir štai jau daugiau kaip 200 metų rutuliukas krinta tik į dvi duobeles. Visada laimi tik du skaičiai – 1 ir 2. Į likusias duobeles rutuliukas niekad nepatenka. Apie šitą kazino „ypatybę" žino visi lankytojai. Jie įsitikinę, kad neišvengiamai laimės vienetas arba dvejetas. Argi rezultatas nenuspėjamas? Nenuspėjamas jis būtų, jei rutuliukas galėtų įkristi su vienoda tikimybe į visas 14 duobelių. O čionai – 50% tikimybė dviem skaičiams, likusiems – 0%.

    Ant kokių skaičių statytumėte pinigus tokiame kazino?

    Ar nekiltų jums minčių, kad šituose lošimo namuose ne viskas gerai?

    Ar nepasirodytų jums, kad visa tai keista, kad čia galbūt netgi sukčiaujama? Kad mechanizmas sugedo? Kad apačioje, po stalu, kokie nors magnetukai prilipdyti?

    Atsiras, žinoma, ir keistuolių. Žinodami, kad galimybė laimėti yra nulinė, jie vis tiek statys. Tiesiog iš protesto jausmo…

    Jei norite gauti milžinišką pelną iš gazuoto vandens pardavimo, jums visiškai nebūtina uždrausti naujų limonado gamyklų statybą. Jums nereikia sprogdinti ir senų fabrikų, kurie jums nepriklauso. Pakanka to, kad visi laikraščiai, visa televizija ir radijas nuo ryto iki vakaro kalbės apie jūsų produkciją. Pirkėjas, atėjęs į parduotuvę, nusipirks būtent jūsų gėrimą, o konkurentai tyliai ir taikiai išnyks.

    Taip paprasta? Būtent. Taip paprasta. Žmogus labai lengvai pasiduoda įtaigai. Kiekvienas! Ir tuo pat metu yra įsitikinęs, kad jau jis tai tikrai nepasiduoda įtaigai. Prisiminkime, kiek reklamos išgirstame per parą? Jeigu ji būtų neefektyvi, jeigu mes visi nepirktume to, ką įkyriai reklamuoja, niekas reklamai neskirtų pinigų, nešvaistytų jų vėjais. O jeigu duoda, vadinasi, mechanizmas veikia. Jeigu mechanizmas veikia – duoda. Ir ne tik ekonomikoje. Politikoje reklama duoda tą patį efektą. Nors Jūs, gerbiamas skaitytojau, žinoma, manote, kad būtent jūsų tos gudrybės nepaveikia. Tiru jus nuvilti…

    Reikia tik atsižvelgti į vieną žmogaus psichikos ypatumą. Kiekvienas žmogus laiko save asmenybe, vienetu, o ne nuliu, ir nori, kad jį gerbtų. Žmogus trokšta pats priimti sprendimus. Jam nemalonu, kai sprendimai įperšami. Jis nori pats išsirinkti sau gėrimą. Todėl ant lentynos turi stovėti ne vienas limonadas, apie kurį kalba visi ir visur, o mažiausiai du. Kokakola turi būtinai turėti savo Pepsikolą. Kitaip pirkti vienišą lentynoje kokakolą neįdomu. Nėra pasirinkimo. Tiksliau, jo iliuzijos. Nes prie demokratijos žmogui suteikiama ne laisvė, o jos imitaciją. Esmė čia tame, kad ir pirmą, ir antrą gėrimą per kompanijų, fondų, ofšorų, statytinių tinklą gamina vieni ir tie patys asmenys. Kad ir ką benusipirktumėte, pelnas pateks į tą pačią kišenę. Šitos paprastos tiesos niekaip nesugebėjo suprasti komunistų lyderiai. Reikėjo būtinai sukurti daugpartinę sistemą: TSKP 1, TSKP 2… Šito niekas nepadarė ir dėl to reikiamu metu tarybų Sąjungoje neatsirado naujo „gėrimo", kai gyventojams įkyrėjo senasis.

    Vakaruose jau seniai viešpatauja daugpartiškumas. Tiksliau, dvipartystė. Beveik visur realiai nugali, vadinasi, realiai kovoja, tik dvi politinės jėgos. Likusios – tiesiog statistai. Yra dvi partijos, kovoja du kandidatai, o valdo tas partijas ir kandidatus ta pati ranka. Realybėje nėra jokios kovos. Tai tik rungtynės, kas iškalbingesnis, kas geriau moka laikytis publikoje. Iš esmės tai rungtynės tarp dviejų kluonų ant scenos. Jokių principinių skirtumų nėra, tik atspalviai ir ne daugiau.

    Ką siūlė Obama? Per 8 mėnesius išvesti kariuomenę iš Irako, bet įvesti papildomus kontingentus į Afganistaną ir kaimyninį Pakistaną, kur įsitvirtino legendinė-mitinė Al Kaida.

    Ką siūlė Makeinas? Palikti kariuomenę Irake ir Afganistane. Apie Pakistaną kalbos nebuvo.

    Koks rezultatas? 2008 metų lapkritį pasirašyta sutartis tarp JAV ir Irako, pagal kurią amerikiečiai lieka ten iki 2011 metų. Sutartį pasirašė besitraukiantis Bušas, tačiau esama 100% tikimybės, kad Obama jos nepanaikins. Atsiras svarių priežasčių, kad būtų atidėtas pasitraukimas iš Irako. Tai gali būti didelio masto teroro aktas ar geopolitinės situacijos pasikeitimas. O štai į Pakistaną „užsukti" Obama neužmirš. Ir jau didina kontingentą Afganistane.

    Kodėl tai vyksta? Todėl, kad JAV užsienio politiką lemia ne vieno ar kito asmens pažadai, duoti per rinkimų kampaniją, o šios valstybės strateginiai interesai. Tokiu kampu ir reikia žvelgti į galingiausios pasaulio šalies elgesį. Visa kita – tuščias pliurpimas, gražus įpakavimas karčiai politinei piliulei. Šių dienų politika sukasi aplink naftos ir dujų vamzdį. Nafta – šiuolaikinės ekonomikos kraujas. 30% pasaulinių naftos atsargų yra Artimuosiuose Rytuose, dėl to JAV ir įsiveržė į Iraką. Juos domino nafta, o ne teroristai ar mitinis masinio naikinimo ginklas. Ar jie iš ten pasitrauks? Suprantama, kad ne. Kam amerikiečiams Afganistanas? Pasižiūrėkite į žemėlapį. Šalimais – Vidurinė Azija, Kinija, Indija, Pakistanas, Iranas. Dirbtinai sukurtas šiame regione nestabilumas gali būti lengvai išplėstas reikiama kryptimi. Vieta labai svarbi; ten sėdėdamas, gali tuo pat metu kelti grėsmę svarbiausiam varžovui – Kinijai, daryti spaudimą Rusijai, laikyti laikyti už apynasrio Indiją, grasinti Iranui. Bet kam, kas gaudosi istorijoje, žinoma krauju apšlakstyta tiesa: afganų nugalėti neįmanoma. Per visą istoriją šito taip niekas ir nepadarė. Nepadarys ir amerikiečiai, bet būti toje vietoje jiems yra taip svarbu, kad kontingentas dvigubinamas. O kad patiems nereikėtų nešti visos nuostolių naštos, sugalvojama „antiteroristinė koalicija" ir tolimame krašte kraują lieja tokios karinės supervalstybės kaip Latvija ir Estija. Nespėjo ištrūkti iš Tarybų Sąjungos – ir vėl įklimpo į Afganistaną.

    Šalimais yra Pakistanas – JAV sąjungininkas, bet tai visiškai netrukdo amerikiečiams pavydėtinai reguliariai į jį įsibrauti. Ieškant teroristų, savaime suprantama. Ir be paties Pakistano leidimo. Barakas Obama kaip tik ir ruošiasi plėtoti šitą puikią tradiciją. Tikslas tas pats – nestabilumas Kinijos pasienyje.

    Kokių dar svarbių amerikiečių politikos momentų mes neįvertinome? Iranas. Čia irgi matome tęstinumą. „Obama turi labai mažai šansų nukrypti nuo užsienio politikos, kurią vykdė prezidentas Bušas" – pasakė Valstybės sekretorė Kondoliza Rais interviu laikraščiui The Financial Times. Ji pareiškė, kad nauja administracija greičiausiai tęs Bušo politiką Irano branduolinės programos atžvilgiu. Nieko nuostabaus – Iranas ne mažiau už kaimyninį Iraką turtingas nafta ir dujomis. Iš čia ir JAV susidomėjimas. Pretekstas – AE statyba, galimas branduolinio ginklo kūrimas. Viskas kaip su Iraku: šalį subombarduos, atominio ginklo nesuras. Bet ir niekur neišeis, pasiliks. Okupacija? Apsaugok Viešpatie. „Išlaisvinto" Irano vyriausybė pati paprašys Amerikos pasilikti, kad kovotų su teroristais, kitaip sakant su tais, kurie pradės kovą su savo tėvynės okupantais. Lygiai taip pat sėkmingai Ukrainos gauleiteris Erichas Kochas galėjo pavadinti teroristais tarybinius partizanus. Jūs tik pagalvokite, ką jie išdarinėjo 1941-44 metais! Sprogdino tiltus, gadino bėgius, nuleidinėjo nuo bėgių traukinius. Dėl viso to žūdavo taikūs gyventojai, buvo neįmanoma normaliai gyventi nuo bolševikų išvaduotuose rajonuose. O dar nuolatinis policininkų ir kareivių žudymas, bombų sprogimai, automobilių kolonų, kurios veždavo duoną Ukrainos ir Baltarusijos vaikams, užpuolimai…

    Tai kuo gi skiriasi abu kandidatai į JAV prezidentus, jeigu, nežiūrint į jų kovą ir pažadus, Amerikos politika nepasikeis? Nėra skirtumo? Skirtumas yra. Mokesčiuose. Demokratai žada sumažinti mokesčius vargingiesiems, o respublikonai – turtingiesiems. Ir Amerikos gyventojai, apskritai labai miglotai įsivaizduojantys pasaulio žemėlapį, jau nekalbant apie planetos politines problemas, renkasi ne UŽSIENIO, bet VIDAUS politiką.

    Išvada paprasta. Nėra jokio skirtumo, kas laimi JAV prezidento rinkimus. Jo užsienio politikos sprendimai, kiek tik apskritai galima prognozuoti pasaulio politiką, jau seniai padaryti tų jėgų, kurios publikos džiaugsmui surengia gražų ir nepigų šou „Prezidento rinkimai".

    Tai labai patogu. Žaidžiant šachmatais ir už baltuosius ir už juoduosius pralaimėti neįmanoma iš principo. Abu kandidatai jūsų. Nereikia falsifikuoti jokių rikimų rezultatų. Jūs niekad nesusimąstėte, kodėl Vakaruose politinė kova niekad neišsilieja į gatves? Kodėl ten neįmanomos oranžinės revoliucijos, kai pralaimėjęs politikas užginčija rinkimų rezultatus ir organizuoja neramumus, laipsniškai pereinančius į valstybės perversmą? Kodėl nevykėlis visada susitaiko su savo pralaimėjimu ir padaro tai taikiai?

    Aukšta politinės kovos kultūra. – pasakys liberalai. Ir bus neteisūs. Niekas nesiveržia į valdžią tik todėl, kad tikrosios politinės kovos ten nėra. Yra du tų pačių jėgų pasamdyti garbėtroškos. Yra žaidimo taisyklės. Šypsotis, žadėti, kritikuoti. Sąžininga kova – o ten jau ką išrinks. Pralaimėjimo atveju – gražus pasitraukimas. (Atkreipkite dėmesį, kad pralaimėję prezidento rinkimus Amerikos politikai paprastai apsitraukia į šešėlį). Vis tiek politika pasikeis tik kosmetiškai. Niekad Amerikoje į valdžią neateis žmogus, kuris savo programoje paskelbs, jog ketina išformuoti NATO, sukurti karinę sąjungą su rusais ar likviduoti Amerikos armiją, kad sutaupytų lėšų. Ir svarbiausia amerikiečių politikui – niekad nesikėsinti į švenčiausią šventenybę, į FRS.

    Dabar pats laikas užduoti klausimą: o kaip, su kokių jėgų pagalba galima kontroliuoti visą rinkiminį procesą milžiniškoje valstybėje? Kaip kontroliuoti tegu tiktai dvi, bet pakankamai įtakingas partijas?

    Su pinigų pagalba. Pinigai ir žiniasklaida – štai svarbiausios politinės kovos priemonės. Bet netgi šitą trumputį sąrašėlį galima sutrumpinti dvigubai. Pinigai leidžia kontroliuoti žiniasklaidą. Vadinasi, pakanka tik turėti pinigų. Spauda, televizija ir radijas gali būti paprasčiausiai nupirkti. Ir vakaruose tai jau seniai padaryta. Vadinasi, kelias link JAV politinės kontrolės, o per ją – link viso pasaulio kontrolės eina per finansinių aktyvų sukoncentravimą vienose rankose. Amerikos rinkiminėje sistemoje kas turi daugiau pinigų ir žiniasklaidos dėmesio, tas ir nugali. Jeigu du jūsų kandidatai turės 1000 kartų didesniais biudžetais už kitų kandidatų biudžetus, šansą nugalėti turės tik jūsiškiai. O kaip sukoncentruoti pinigus tik savo rankose?

    Tam sukurtas puikus instrumentas – FRS. Sistema, tiesą sakant, tam ir buvo sukurta. Jeigu pirminis FRS savininkų uždavinys už JAV ribų buvo sutriuškinti valstybes konkurentes, tai šalies viduje tikslai buvo lygiai tie patys, tik palietė jie konkuruojančius bankus ir kitus finansinius institutus. Kad niekas daugiau nebeturėtų piniginių išteklių ir nebegalėtų Amerikos rinkiminės sistemos pagalba prastumti į valdžią savo žmogaus ir paprasčiausiu įstatymo pasirašymu likviduoti FRS. Nemirtingą pasakų herojų galima nužudyti paprasčiausiu parašu ant popieriaus lapo, tačiau jis šitą grėsmę supranta, dėl to jau seniai pasirūpino, kad „rašiklis" nepapultų į priešiškas ar nepatikimas rankas. Geriausias būdas sutriuškinti konkurentus ir paprasčiausias bei efektyviausias būdas sunaikinti finansinę priešininkų galią yra finansinė krizė. Viskas įvyksta tartum savaime. Vieni bankai bankrutuoja, kiti išgyvena. Rinka yra rinka.

     

    Pagal N. Starikovo knygas

     

    Daugiau šia tema:

    1. Apie demokratijos ištakas, tikrovę ir iliuzijas
    2. Kodėl demokratija niekad nelaimės visame pasaulyje
    3. Kaip demokratijos citadelėje kovojama su užsienio įtaka?
    4. Demokratijos kaukės ir tikrasis veidas
    5. Demokratijos mito gimimas
    6. Šiek tiek citatų apie finansus
    7. Amerikos įtakos augimas ir policinė valstybė
    8. Švietimas demokratijos citadelėje
    9. 25 Amerikos degradacijos požymiai
    10. Beprotiškas ir realus Amerikos imperializmo veidas
    11. Ar gali Amerikos imperializmas nugalėti
    12. Tauta negali subręsti demokratijai?
    13. Kodėl neįmanoma demokratija?

     

     

    versijos.com

    Kategorija: VSK | Tegai: valdymas, demokratija, JAV
    Peržiūrėjo: 1036 | Atsisiuntė: 0 | Reitingas: 5.0/8


    PANAŠŪS ĮRAŠAI:
    Paieška
    Strategija...
    Būtina žinoti!
    Antikoraninė biblijinio projekto vadeivų strategija

    KOB.LT RSS

    Versijos.lt RSS
    ŠARVAI
    zinoktiesa.wordpress.com
    Visuomenės Saugumo Koncepcija
    www.versijos.com
    http://bukimevieningi.lt
    Žinok Tiesą! TESA.TK Maisto priedų žinynas Знай ПРАВДУ! КОБ медиа файлы
    Познавательное ТВ Blaivybė - sveikata. Atsisakykite alkoholio, tabako ir kitų priklausomybių..

    Verta žinoti
  • KOB.LT
  • The Concept of Public Safety
  • LDiena.lt
  • VERSIJOS.lt
  • sarmatas.lt
  • Bukime Vieningi
  • Lietuviais.lt
  • Koment.lt
  • valstybe.wordpress.com
  • docentas.wordpress.com
  • Johnsono ne'Blog'as
  • BudrusPilietis.lt
  • Blaivus
  • Mobilusis vėžys

  • Banner rotator


    Šis tas įdomaus
  • MatricaLietuvoje
  • Laurynas Ragelskis
  • dokumentika.org
  • Douktris blog
  • Egzistento blog'as
  • atoveiksmis.lt
  • Klagemauer.TV
  • Pirmyn į praeiti
  • Bugakovo Blog'as
  • zeitgeist.lt
  • homosanitus.lt
  • Sveikatos šaltinis
  • Chemtrailai
    Chemikalai Lietuvos padangėje

    TIESAVIZORIUS
    tiesa.tk
  • Animacija vaikams
    Senoji animacija
  • pasakos.lt
  • PLAKATAI
    Valdžia egzistuoja tol, kol tu palaikai ją
    Rąstas
    rastas