Baisiai nemalonus dalykas – pinigai. Kodėl? Ogi todėl, kad jie reikalingi visiems. Ir kovotojams už laisvę, ir žmogaus teisių gynėjams, ir žurnalistams. Ir netgi teisėjams bei advokatams. Šis liūdnas faktas griauna idiliją. Kartais pasižiūri per televizorių rimtą politologą ar gerai besimaitinantį kovotoją už mūsų teises. Kalba jis gerai, įtikinamai. Demaskuoja viską, kas blogai, karštai giria viską, kas gerai. O galvoje išdavikiškas klausimas iškyla: o iš ko šitas garbusis žmogus pinigus gauna? Ar ne banali būtinybė gauti tuos niekingus piniginius ženklus lemia jo patosą ir demaskavimo įkarštį? Ir iškart nublanksta kovotojo aureolė, pradingsta nimbas virš jo galvos.

Pinigai išties viską gadina…

Kaip malonu ir lengva gyventi pasaulyje, kurį supranti. Kuriame viskas jau išdėliota į lentynėles, viskas sukramtyta į košytę. Yra šiame pasaulyje gėrio jėgos – tai Vakarai. Yra netgi ištisa Gėrio Imperija – tai JAV. Šita gera šalis, susirūpinusi vien tik žmogaus teisėmis visame pasaulyje, turi labai daug šalių – draugų. Visos jos išsiauklėjusios, politiškai korektiškos ir labiausiai pasaulyje mėgsta, kad visos planetos žmonės gyventų taikiai, laimingai, turtingai.

Ir dėl to tuos, kurie nenori gyventi taikoje, turte ir laimėje, Gėrio Imperija su savo draugais turi bombarduoti. Bet tik tam, kad jie nustotų būti blogais ir, tapę pagaliau gerais, imtų gyventi taikoje, turte, laimėje. Viskas paprasta ir aišku pasaulyje, kurį lengva suprasti. Galvoti nereikia, analizuoti nėra reikalo.

Tačiau kaip atskirti gerą nuo blogo? Kad nekiltų sunkumų, bloguosius parodys per nuo nieko nepriklausančius TV kanalus ir pavadins blogais. Apie juos papasakos nepriklausomi laikraščiai, niekam nepaklūstantis radijas ir niekieno nefinansuojami žurnalai. Vakarų žmogui nuspręsti, kas yra blogas, nesunku. Viską jam parodys, viską paaiškins.

Ir kriterijų gerą sugalvojo. Blogose valstybėse demokratijos nėra. Arba jos nedaug, arba nepakankamai daug. O jeigu jos blogos – šitos valstybės, tai į klausimą, kas kuria visą blogį šioje planetoje atsakymas peršasi savaime. Šitos negeros šalys ir kuria. Juk jos, kaip ir Mordoro goblinai iš Tolkieno pasakų, kitų uždavinių ir problemų neturi, jos tik ir galvoja, kai sutrukdyti laisvam ir laimingam pasauliui gyventi šiltai ir jaukiai.

Tačiau knyginio Tarpžemio paveikslai nelabai tinka šiuolaikiniam pasauliui. Tada, tarsi pagal komandą, laikraščiuose ir TV atsiranda nauji žodžiai-štampai. Pavyzdžiui – „šalys atskalūnės" . Pirma mintis, kuri kyla išgirdus šį terminą – tai kažkas iš Biblijos. Kur jos buvo, šitos šalys? Kokiame rojuje gyveno? Kokio obuolio atsikando? Kas jas iš to rojaus išvarė? Visiškai nieko neaišku. Ir ne tik autoriui, bet ir garbiems politikams. Tiek mūsų, tiek, kas keisčiausia, vakariečiams. Tai yra – tiems patiems, kurie šį terminą aktyviai naudoja, kurie jį sugalvojo ir paleido į pasaulį.

2007 metų birželio 27 radijo stoties „Echo Moskvy" eteryje kalbėjosi NATO generalinis sekretorius Japas de Hoop Sheferis ir Rusijos saugumo tarybos narys, Senato pirmininkas Sergejus Mironovas. Kalbama apie Kosovo problemą, NATO plėtimąsi, priešraketinio skydo Europoje išdėstymą, apie Putino pasiūlymą drauge naudotis Azerbaidžane esančia rusų Gabalino radarų stotimi.

NATO vadovas: Vienintelis dalykas, kuriuo mes (NATO ir Rusija) nesutariame, yra tai, kad mes manome, jog grėsmę kelia šalys atskalūnės, kurios gali sukurti technologiją, branduolinę technologiją, raketinę technologiją… (ir t.t.)

Rusas: O kas nustatė, kad yra šalių atskalūnių? Kas pas mus nusprendžia, kokia šalis – atskalūnė, o kuri – ne atskalūnė? Jūs galite man pasakyti?

NATO vadovas: Yra grėsmė. Yra šalys, į kurias toji grėsmė nukreipta, ir tai, kad jūs siūlote naudoti Gabalino stotį, man rodos, kalba apie tai, kad jūs irgi laikote šią grėsmę grėsme. Mes matome, kas vyksta Šiaurės Korėjoje, matome raketinių technologijų kūrimą. Bet aš norėčiau, kad man paaiškintų, kodėl, jeigu Rusija suvokia, jog tai pavojinga, aš privalau atsižvelgti į šį suvokimą, bet niekas man kol kas nesugebėjo paaiškinti, kame slypi reali grėsmė Rusijai iš dešimties Lenkijoje dislokuotų raketų pusės?

Nesiklijuoja pokalbis: tarsi aklas su kurčiu diskutuotų. Mūsų Mironovas jų Sheferiui konkrečius klausimus užduoda. Atsakymo nėra, vengia atsakymo NATO vadovas. O geriausias „atsitraukimo" variantas tokioje situacijoje, šito dalyko politikus ir oratorius visada moko – vietoj atsakymo, pačiam užduoti klausimą. Būtent šitą „fintą" ir demonstruoja Sheferis.

Kodėl į tokį paprastą klausimą NATO generalinis sekretorius neatsako? Klausimas juk esminis – kaip nustatote, kas yra jūsų priešas, kaip pastebite grėsmę, pone karinio bloko vadove, besirengiantis neegzistuojančias gamoje šalių atskalūnių raketas šalinti realiomis savo raketomis, išdėstytomis palei mūsų šalies sienas. Kodėl?

Todėl, kad jis ir pat nežino atsakymo. Juk negali jis pasakyti – „aš su draugais" nustatau, kas yra šalys atskalūnės. Negalima atsakyti ir „nežinau". Turėtų jis atsakymą – būtų apšvietęs pašnekovą, žiūrėk, Rusija ir NATO raketų bijoti nustotų.

O vakarų laikraščiuose, jų TV ekranuose vis skamba ir skamba sena pasakaitė apie piktus goblinus, kurie vis trukdo ir trukdo. O jeigu taip, tai reikia juos bombarduoti ir bombarduoti, kol pikti totalitariniai goblinai stebuklingu būdu nepavirs geraisiais demokratiškais elfais. Ir kai paskutinėje blogoje šalyje nugalės geroji demokratija, va tada žmonijos laukia aukso amžius. Demokratija neišvengiamai nugalės visame pasaulyje – tai mėgstamiausias šios dainelės priedainis. Ją dainuoja visi, iš visų ekranų, iš visų puslapių. Choru traukia ir pavieniui.

Gieda jie apie tai ir net nepagalvoja apie elementarią ir akivaizdžią tiesą, kad visi 6-7 milijardai Žemės gyventojų paprasčiausiai fiziškai negali gyventi pagal aukščiausius šiuolaikinius vakarų vartojimo standartus. Planeta neatlaikys, nėra tiek resursų, kad visi pasaulio žmonės kartą į tris metus keistų mašinas ir kartą per tris mėnesius – mobilius telefonus.

Tai kas gi išeina? Demokratija nugalės visur, bet gyventi vienodai gerai visiems nesigaus? Ir tada visiems pasidarys akivaizdus faktas, kad visuomenės santvarka su gyvenimo lygiu neturi nieko bendro? Demokratiją turės visi, o gerą gyvenimą tik tie, kas kontroliuoja naftą, dujas ir kitus resursus.

Tai, beje, galima pastebėti jau dabar. Yra galybė demokratinių valstybių, kurias visas „civilizuotas" pasaulis laiko tokiomis. Tačiau šalys tos randasi Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje. Ir pas jas arba nėra naudingų iškasenų, arba jas kontroliuoja kitos valstybės. Ir todėl šių šalių gyventojai nepriklauso taip vadinamam „auksiniui milijardui". Demokratija lyg ir yra, o klestėjimas vis neateina. Tačiau kol kas tokie pavyzdžiai pavieniai, jų galima nepastebėti arba paaiškinti sunkumais, kuriuos kelia kova su pasauliniu blogiu.

O štai tada, kai demokratija bus visur, tada gero gyvenimo tapatinimo su politinių partijų gausa melagingumas taps akivaizdus visam pasauliui.

Dešimtmečiais politologų ir gerai apmokamų kovotojų už svetimas laisves ordos tvirtino šimtams milijonų žmonių, kad kito kelio į klestėjimą, išskyrus demokratijos pergalę, nėra. Ir štai jinai nugalėjo. O klesti vėlgi JAV, Anglija ir Japonija, o blogai gyvena Mozambikas, Vietnamas ir Kolumbija. Ką gi tada reikės pasakyti, kuo tokį keistumą paaiškinti?

Jei būtumėt pasaulinio lygio politikas, ar imtumėte šitaip viešai rodyti, kad karalius nuogas? Ar išvestumėte jį tokį į gatvę?

Ne, neimtumėte. Pasakytumėte, kad jo didenybė labai užsiėmęs ir todė publikai nepasirodys. Jis, vargšelis, už demokratiją kovoja, nėra jam kada…

Išvada akivaizdi.

Demokratija negali nugalėti visame pasaulyje.

Dar daugiau, demokratija NETURI nugalėti visame pasaulyje jokiu būdu!

Nes kitaip kiekvienam pasidarys aišku, kad ji visai nėra JAV tikslas, o tik priemonė pavergti ir pasiturinčio gyvenimo likusio pasaulio sąskaita organizavimo būdas.

Nieko blogesnio už demokratijos pergalę visame pasaulyje Vakarams apskritai negali būti. Todėl būtent vakarai, taip ja besirūpinantys, padarys viską, kad pergalės niekad bent jau apčiuopiamoje ateityje, nebūtų. Kad visada šiame pasaulyje veiktų „tamsiosios jėgos", kurių buvimas paaiškins laikinus sunkumus pereinant žmonijai į visuotinę demokratiją.

Judėjimas yra viskas, tikslas – niekas. Amžinas judėjimas link demokratijos užtikrina amžiną anglosaksų ir jų pakalikų dominavimą planetoje, užtikrina jiems aukštą gyvenimo lygį.

Malonu ir garbinga visą gyvenimą kovoti už demokratijos pergalę, gauti algą tvirta valiuta ir po sukios dienos, kupinos šios kovos, vaikštinėti jaukiomis Briuselio gatvelėmis ar kepti barbekiu kur nors Los Andželo priemiestyje.

Truputį mažiau malonu būti pažangiu šio laikmečio žmogumi, gyvenant „tamsos karalijoje" ir vaikštinėti Maskvos purvynais, keliaujant į priėmimą Amerikos konsulate, kur tau įteiks premiją, diplomą ir parodys pagarbą.

O jeigu laisvė nugalės visame pasaulyje, tai ką gi tada veiks ištisa armija „teisių gynėjų"?

Juk jie nieko nemoka, vien tik demaskuoti blogio jėgas totalitariniuose režimuose. O kai pastarųjų neliks, kaip jiems tada uždirbti duonos kąsniui? Ką veiks liberalūs žurnalistai? Kam jie bus reikalingi? Kas įteiks jiems premijas už drąsius straipsnis ir demaskavimus? Ir ką reikės demaskuoti, jei visi aplinkui taps aršiais bendražmogiškų vertybių ir humanizmo šalininkais? Kuo užsiims visos tos eurokomisarų kaimenės, spiečiai „kitaip manančių"? juk tada visi mastys taip pat „kitaip", kaip jie.

Kaip bežiūrėtum, o visiška demokratijos pergalė – tai visiška katastrofa visiems „demokratams".

O kol pasaulis už demokratiją vis dar kovoja, jie ir yra tie žmonės, kurie bertina viską planetoje. Būtent kovotojai už laisvę atsijoja goblinus nuo elfų, grūdus nuo pelų. Būtent jie sprendžia, ką bombarduoti ir pavadinti atskalūnu, o ką apdovanoti ir pavadinti didžiu demokratu. Ir visai nesvarbu, kas vyksta iš tikrųjų. Svarbu vien įvykių vertinimas.

O vertina šiais laikais Vakarai. Saakašvilis užliejo krauju Pietų Osetiją, nužudė daugybę nekaltų žmonių. Kas jis? Suverenios demokratijos prezidentas, padaręs, deja, klaidą. Teismui jo niekas neatiduos. Todėl, kad ne pats kaklaraiščių mėgėjas Miša nusprendė staiga pakariauti Kaukaze. Jį ten nukreipė, vadinasi, po to, kai jis įvykdys įsakymą, jį pridengs. Niekšo, kurio rankos išteptos Osetijos vaikų krauju, laukia tik atsistatydinimas, pensija. Ramus darbas fonde už ką nors gerą, lekcijų skaitymas paties laisviausio universiteto studentams.

O štai Baltarusijos prezidento Lukašenkos „laisvoji spauda" kitaip kaip diktatoriumi ir nevadina. Kodėl? Rinkimus ne tokius organizavo – štai jums ir diktatorius. Ir bala jų nematė, tų rinkimų, kiek vaikų jis nužudė – nė vieno. Paradoksas išeina: žudikas – geras, ne žudikas – blogas.

Nereikia stebėtis – viskas nuo vertinimo kriterijų priklauso. O visi vertinimai vienose rankose sukoncentruoti – Vakarų rankose.

Pažiūrėkim, kas sprendžia, kaip tvarkomi reikalai visame pasaulyje – įvairiausios visuomeninės organizacijos. Kur jų būstinės įsikūrusios? Visos jos – TEN.

„Tarptautinė amnestija" (Аmnisty International AI) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kovoja už žmogaus teises visame pasaulyje. Įkurta Anglijoje 1961 metais, ten ir jų štabas. Nacionalinės sekcijos veikia 56 valstybėse, organizacijai priklauso daugiau kaip milijonas narių. Dauguma jų savanoriai, dirba iš idėjos, mažuma dirba už pinigus. Vien būstinėje – 500 žmonių.

Kasmet „Tarptautinė amnestija" publikuoja ataskaitą apie žmogaus teisių pasaulyje situaciją. Tai ir yra pagrindinis jos egzistavimo tikslas, apie ką vadovybė naiviems savanoriams entuziastams nepasakoja. Ataskaitoje išvardintos beveik visos pasaulio šalys, tačiau baisiausiais piktadariais paskelbti… Atspėkite kas.

Teisingai – svarbiausi JAV ir jų sąjungininkų geopolitiniai priešai. Žmogaus teisių situacija pas tuos, kurie išdrįso „nesigulti" po Amerika, kasmet vis blogėja. Ji tiesiog siaubinga Kinijoje, Venesueloje ir Irane. Artima katastrofai Rusijoje, Baltarusijoje ir Sirijoje. Ir visiškai normali laisvam Irake, Ukrainoje ir Gruzijoje, nekalbant jau apie pačią Ameriką.

Kas finansuoja šios organizacijos veiklą? Iš kur pas ją pinigai? Iš savanoriškų aukų – atsakys jums. Žinoma, kad savanoriškos aukos. Smogikams Čečėnijoje, vachabitams Dagestane irgi upėmis plaukė absoliučiai savanoriški milijonai dolerių. Ardomajai veiklai prieš Rusiją. O vaikinams iš „amnestijos" kas savanoriškai milijonus tų pačių dolerių skiria? Filantropai?

Kas finansuoja „Transperensi internešnl" (Transparency International)? Šitą tarptautinę, absoliučiai nevyriausybinę organizaciją, užsiimančią pačia svarbiausia kiekvienam pasaulio gyventojui veikla. Ji gelbėja vaikus nuo bado mirties? Vaduoja į sekso vergovę patekusias mergaites nuo mafijos? Perka vaistus mirštantiems nuo AIDS? Kokiems geriems darbams nežinomiems aukotojams negaila šimtų milijonų savo krauju ir prakaitų užkaltų dolerių?

Organizacija kovoja su korupcija. Svarbesnio uždavinio žmonija neturi. Už tai gaunamos neblogos algos. Kokiu būdu kovojama?

„Piliečių antikorupcinės pasaulėžiūros ir teisinių žinių formavimas, „skaidrumo" institualizacija, korupcijos užkardymas užtikrinant antikorupcinių mechanizmų veikimą" (http://www.transparency.org.ru/about_we.asp). Ką nors supratote? Ne? Na ir tiek to. Svarbiausia čia kitkas. Jokių pinigų negaila visai ne „kovai su korupcija", o korupcijos reitingui pasaulyje (Corruption Perceptions Index)sudaryti. Šis reitingas – tai manipuliavimas visuomenės nuomone apie ištisas valstybes, tai vienos tautos požiūrio į kitą tautą formavimas. Iš esmės tai ne kas kita kaip realybės formatavimas. Anksčiau žmones skirstė pagal odos spalvą ir kaukolės formą, dabar pagal kyšių ir partijų skaičių šalyje.

Iir vėl matome, kad „nepriklausomuose" reitinguose būtent JAV ir Vakarų priešininkai visada atrodo labai ir labai prastai. Būtent šia labai reikalinga veikla ir užsiima žmonės iš „Transperensy Internešnl". Iš organizacijos, kurią įkūrė paprastas žmogus, kuriam korupcija gyventi nedavė. Kas gi šis donkichotas? Buvęs Pasaulio banko direktorius Peteris Aigenas…

Gal tai ir yra toji nelinksma tiesa? Ir reikia mums pripažinti šitą paprastą mintį, kurią mums šaukte šaukia į ausis liberalai: mes patys, gyvenantys Rusijoje, o kartu ir visi mūsų draugai pasaulyje – tai bjaurūs goblinai?

Ne, neskubėkite sutikti su šia diagnoze. Ji klaidinga. Dar draugas Stalinas išmintingai pasakė, kad nesvarbu, kaip balsuojama, svarbu, kaip skaičiuojami balsai. Pasaulinėje politikos aikštelėje vyksta varžybos. Priešininkai spardo vienas kitą kojomis, kandžioja dantimis, laužo kaulus ir sprandus. Viskas, kaip visada, įprastos politinio futbolo rungtynės. Čia kitaip niekad ir nežaidė. Tačiau teisėjas kažkodėl pastebi tik vienos komandos pražangas. Raudonos kortelės ir baudiniai skiriami tik vienai komandai. Į visus klausimus rūsčiai atsakoma: mes teisėjai, mums geriau matyti…

Norite išlošti politinį futbolą – paskirkit teisėju savo žmogų.

Juk tai taip akivaizdu. Kas pagrindinis kritikos taikinys? Ką apžiūrinėja per padidinamą stiklą? Suprantama, mus.

Girdžiu pasipiktinusius balsus – nepatinka šių organizacijų vertiniai, tai sukurkite savo ir vertinkite, kovokite, kaip jums patinka. Pasiūlymas protingas. Yra tik vienas „bet": niekas jums Vakaruose neduos tribūnos. Spausdins JUOS, interviu ims iš JŲ, ataskaitas spausdins tik JŲ. Ir TV ekrane visada šmėžuos tik JIE. O jūs – kovokite, kovokite į sveikatą. Jūs gi laisvi, pas jus laisvė. Ir pas mus irgi laisvė: laisvė jūsų nerodyti ir nepublikuoti…

Kad jus išgirstų gatvėje, reikia garsiakalbio ar megafono. Šiuolaikiniame pasaulyje tai masinės informacijos priemonės. Jos Vakaruose beveik visos nepriklausomos, laisvos. Tos laisvės kainą mes pamatėme 2008 metų rugpjūtį.

Visos it viena TV kompanijos rodo gruziniškus „Gradus", šaudančius į Cchinvalį, ir kalbėjo, kad tai rusai šaudo į gruzinų miestą Gorį.

Visi kaip vienas rimti spaudos leidiniai pateikė vieną ir tą pačią įvykių versiją, pagal kurią didžiulė Rusija užpuolė mažytę Gruziją.

Argi gali suklysti VISI? Labai mažai tikėtina. Ypač, kai visi laisvi tirti faktus, nepriklausomi daryti išvadas ir gali kalbėti viską, ką mano esant reikalinga.

Labai dažnai galima išgirsti, kad šiuolaikinė Rusijos valdžia ėmė kontroliuoti visas masinės informacijos priemones. Tai bet juk bet kuri stipri valdžia tik taip ir elgiasi. Mūsų valdančiųjų veiksmai iki menkiausių smulkmenų atkartoja tai, kas jau seniai padaryta Vakaruose. Ten visa žiniasklaida jau seniai randasi patikimose rankose, dėl to reikiamu momentu ir dunda lyg užvesta absoliučius niekus ir atvirą melą.

Visos pagrindinės Vakarų masinės informacijos priemonės kontroliuojamos ir nukreipiamos iš vieno centro. Būtent šis faktas ir paaiškina paslaptingą vakarų mas medijos aklumą ir kurtumą įvykių Pietų Osetijoje metu. Nuskambėjo komanda, kai juos nušviesti – žiniasklaida taip ir nušvietė. Melavo talentingai, sumaniai, rodė tik Saakašvilį, bet ne rusų politikus. Osetinus – tuo labiau.

Ir tik spalio mėnesį per BBC išėjo į eterį britų žurnalisto reportažas. Britas tik po 2 mėnesių sugebėjo sužinoti tiesą: Gruzija pradėjo karą pirmoji, Osetijoje žuvo taikūs gyventojai. Nejaugi tam reikėjo tiek daug laiko? Ne, tiesiog nuskambėjo komanda po truputėlį imti pasakoti tiesą ir šiek tiek perstatyti akcentus.

Signalas sušvelninti poziciją nušviečiant Osetijos įvykius buvo visai konkretus. Medvedevas ir Putinas papasakojo teisybę apie įvykius savo interviu amerikiečių ir europiečių žurnalistams. Svetimos šalies vadovas įleidžiamas į savo eterį tik tada, kai prieš tai iš anksto pasiektas susitarimas dėl to diplomatiniais kanalais. Buvo visiškai aišku, kad Rusijos prezidento ir premjero paklaus apie įvykius Osetijoje. Taip pat akivaizdu, ką jie atsakys. Ir štai tik po jų pasirodymo Vakarų žiniasklaidos eteryje, patys „nepriklausomiausi" ir „laisviausi" žiniasklaidos veikėjai staiga parašė ir nufilmavo savo reportažus.

Vakarai pastebėjo Saakašvilio nusikaltimus ne todėl, kad anksčiau klydo, o todėl, kad davė vaisius rusiškų informacijos priemonių masinė ataka. Neigti tai, kas akivaizdu pasidarė neįmanoma. Tame yra ir didžiulis Valerijaus Gergijevo, surengusio koncertą sunaikintame Cchinvalyje, nuopelnas.

Kodėl gi Vakarų žiniasklaida visuomet klysta tik „į vieną pusę"?

O tai visai ne nekaltos klaidos. Būtent žinojimas, kad televizorius rodys teisingą vaizdą, o laikraščiai spausdins teisingas nuotraukas suteikė Saakašviliui drąsos, kad jis galės žaibišku smūgiu išspręsti osetinų klausimą. Koks skirtumas, kas nutiks žmonėms, kiek iš jų žus, jeigu visuose pasaulio ekranuose rodys visai ką kita. Ten turi būti osetinų separatistų aukos, pasakojančios apie neegzistuojančius žvėriškumus. Ten turi būti gruzinų tankai, užversti gėlėmis. Verkiančios senutės, kurių ašaras korespondentai aiškins išvadavimo laime, o ne sielvartu dėl ką tik užmuštų artimųjų. Jokių griuvėsių, jokių lavonų. Pergalingas demokratijos žingsnis ir jos apogėjus – Cchinvalio gyventojų mitingas su dainomis ir šokiais (nufilmuotas kuriame nors kitame Gruzijos mieste). Maištingos respublikos vadovas – su antrankiais ir gruzinų policininkų konvojumi. Liaupsės po jauno ir ryžtingo Mišiko portretais. Šlovė jam – Gruzija vėl vieninga! Viskas pagal žanro kanonus – geriečiai nugalėjo, blogiečiai pralošė. O kas nutiko iš tikrųjų, kas apie tai sužinos?

Laikraščiai ir TV – baisus ginklas. Ir jis negali būti nekontroliuojamas. Jeigu nepakabinsite spynos ant sandėlio su automatais, rytoj iš jų šaudys kas nors kitas. Nemaitinsite savos armijos, maitinsite svetimą – sakė Napoleonas. Taip ir su žiniasklaida – neužsiimsite ja, nemaitinsite žurnalistų, nevaldysite jų veiksmų – juos su malonumu pamaitins jūsų priešininkai.

Nereikia guostis iliuzijomis. Žodžio laisvė, laisva spauda – visa tai patrankos nematomoje kovoje už viešpatavimą pasaulyje, kuri nė minutei nesiliauja. O mūsų pasaulis pagrįstas finansais. Gerai tai, ar blogai, bet taip jau yra. Svarbiausia šiandien – pinigai, jais matuojama viskas – valstybių galia, ideologijų teisingumas, žmonių ir kontinentų pasisekimo laipsnis ir svarbumas.

Anksčiau buvo kariaujama dėl žemių ir resursų užvaldymo. Dabar svarbiausia – kas spausdina pinigus. Visa kita bus paprasčiausia nupirkta – žurnalistai, naudingosios iškasenos, politiniai veikėjai, žemės ir teritorijos. Iš pradžių nupirks, kas parduodama. Paskui pamėgins nupirkti tai, kas pirkėjui priešinasi.

Tam ir reikalinga Krizė…

šaltinis