Aš suprantu nacionalizmą vienareikšmiškai. Nacionalizmas – tai suvokimas ir išaukštinimas tautos ir tautiškumo kaip vertybių savaime, nepriklausomai nuo aplinkybių. Aš branginu lietuvybę kaip SAVO, lietuvio, tautiškumą, lietuvių tautą – kaip SAVO tautą. Ir man visiškai nesvarbu kokia tauta lietuviai – didelė ar maža, turtinga ar vargšė, naudinga man būti lietuviu ar ne – tai yra MANO tauta.

Meilė savo tautai, jos gerovės siekimas nereiškia suvokimo kitų tautų kaip prastesnių, tiesiog jos kitokios ir jos – ne tavo tauta.

Nacionalizmas – tai kaip meilė motinai. Nesvarbu, kokia tavo mama, apsimoka ją mylėti ar ne – tai yra TAVO mama.

Nesutinku, kad tautybė įgyjama gimstant – jos suvokimas susiformuoja vaikystėje, kai žmogus dėl vienos ar kitos priežasties nusprendžia, kokiai tautai jis priklauso. Panašiai ir motina galima suvokti ne tik moterį, kurį tave pagimdė, tačiau ir tą, kuri augino ir mylėjo vaikystėje.

Mano nuomone, moterys kitaip suvokia tautiškumą, nei vyrai – joms (bent jau daugumai) būdinga perimti savo partnerio ar sutuoktinio tautybę (panašiai kaip ir religiją ar pasaulėžiūrą). Dabar visaip konstruojamas bei kurstomas neigiamas požiūris į nacionalizmą atspindi būtent moterų skverbimąsi į politiką ir bendrai viešąjį gyvenimą, moterims būdingų vertybių (atskiros moters ir jos vaikų saugumas svarbiau už bendruomenės, tautos ar šalies išlikimą) triumfą prieš vyriškąsias.

Toliau aš kalbėsiu daugiau apie lietuviškąjį nacionalizmą – iš kurio Lietuvoje be perstojo tyčiojamasi, kuriuo kaip priedanga naudojasi skaitlingi tautos atmatos savo asmeniniams tikslams pateisinti ir užmaskuoti.

Mano nacionalizmas – tai lietuvybė ir lietuvių tauta. Tokia tauta, kokia yra. Su visais savo nusikaltėliais, iškrypėliais, ligoniais, netgi išdavikais, seimūnais ir kitais išgamomis. Kiekvienas KALBANTIS LIETUVIŠKAI, mokantis lietuvių kalbos savo vaikus ir, svarbiausia, LAIKANTIS SAVE LIETUVIU, yra mano tautietis, MANO tautos dalis.

Nacionalizmas – pozityvus įsitikinimas

Tautos kaip vertybės iškėlimas nereiškia kitų tautų pažeminimo, kas būdinga judaizmui, vokiškajam bei JAV nacizmui ir pan. ideologijoms, su kuriomis lietuviškojo nacionalizmo priešai bando mus susieti ir tokiu būdu sukompromituoti.

Meilė savo tautai, jos gerovės siekimas nereiškia suvokimo kitų tautų kaip prastesnių, tiesiog jos kitokios ir jos – NE TAVO TAUTOS. Kaip savo motiną mylintis žmogus negali nesuprasti savo motiną mylinčio kito žmogaus, taip ir nuoširdus lietuvis nacionalistas negali nesuprasti ruso, žydo ar lenko, taip pat nuoširdžiai mylinčio SAVO tautą.

Nacionalizmas – tautos gerovė čia ir dabar, šiandien ir rytoj

Visų pirma, nacionalizmas yra orientuotas į dabar gyvenančią tautą. Dabar mūsų, lietuvių, Lietuvoje beliko ne ką daugiau nei du milijonai. Esame maža tauta, sparčiai judanti išnykimo link.

Tai, kas (galbūt) buvo teisinga ir naudinga kažkada galingai LDK Gedimino ir Algirdo laikais, dabar yra kvaila ir žalinga ant išlikimo ribos balansuojančiai Lietuvos Respublikai.

Sveiko proto žmogus negali to nesuprasti, ir kiekvieno lietuvio nacionalisto (laikančio savo tautą aukščiausia vertybe) pirmutinis rūpestis yra: IŠSAUGOTI LIETUVIŲ TAUTĄ.

Visi tie svaičiojimai apie LDK didybę, Vytauto žygius, „nuo jūros iki jūros" neturi nieko bendro su nacionalizmu, nes nebeturi nieko bendro su dabartine lietuvių tauta.

Didžialietuviški kliedesiai veda ne tik prie beprasmiško ir taip vis labiau skurstančios mūsų tautos lėšų švaistymo kelionėms žirgais prie Juodosios jūros ir pan. nesąmonėms, jie iškreipia dabar mus supančio pasaulio suvokimą ir tiesiogiai trukdo apsibrėžti racionalius nacionalinius interesus, adekvačius tikslus, kuriuos pasiekus padidėtų lietuvių kaip tautos išlikimo tikimybės.

Valdžios demaršai prieš Rusiją ir Baltarusiją būtų suprantami, jei būtume didelė šalis, galinti vykdyti ekspansionistinę politiką. Tačiau mūsų padėtyje emocingas pykimasis su strategiškai svarbiais kaimynais yra tikra savižudybė.

Tai, kas (galbūt) buvo teisinga ir naudinga kažkada galingai LDK Gedimino ir Algirdo laikais, dabar yra kvaila ir žalinga ant išlikimo ribos balansuojančiai Lietuvos Respublikai.

Nacionalizmas – žvelgimas į ateitį, o ne į praeitį

Pasakojimai apie šlovingas protėvių pergales prieš kryžiuočius yra naudingi paaugliams berniukams kaip priemonė paskatinti juos didžiuotis Lietuva, jos senųjų karžygių šaunumu ir vaikiškai instinktyviai susitapatinti su lietuvių tauta kaip sėkminga narsių vyrų bendruomene.

Tuo tarpu vis dar populiarus priešiškumo Rusijai kurstymas sąlygoja Lietuvos ūkio nykimą, dar labiau didina lietuvių skurdą ir šiojo nulemtą emigraciją.

Neįsivaizduoju kaip galėtume išlikti, išsaugoti Šalčininkus, Vilnių bei Vilniją nesunormalizavę santykių su Rusija. Neturi teisės vadintis nacionalistais ar Lietuvos patriotais rusų nekentėjai, dirbtinai kurstantys antirusiškas nuotaikas, organizuojantys ekspedicijas į Sibirą, pagraudenimus ir kitokius neapykantą rusams skatinančius renginius.

Lietuva šiais laikais – per maža ir per daug kaimynų stebima šalis, kad galėtų sau leisti netgi minimaliai agresyvų nacionalizmą.

Netgi ir manant, kad Rusija BE GALO nuskriaudė Lietuvą Stalino asmenyje, nors aš taip toli gražu nemanau, dabartinė padėtis verčia mus užmiršti istorines nuoskaudas ir taikytis – kad išliktume. Būtent taip anksčiau ar vėliau elgėsi visos iki šiol išlikusios tautos.

Pavyzdžiui, airiai. Po tiek šimtmečių trukusios anglų priespaudos, marinimo badu, šaudymo persekiojimo ir kitokių genocido formų, su kuriomis palyginus Stalino represijos gali pasirodyti humanizmo viršūne, airiai, nors ir sukandę dantis, vis dėlto palaiko gerus santykius su vakarykščiais savo skriaudėjais anglais. Tiesiog vardan tautos ateities jie stengiasi nekreipti dėmesio į praeities nuoskaudas.

Arba japonai. Netgi po Hirošimos bei Nagasakio išdidžiųjų samurajų palikuonys sukando dantis ir jau virš 60 metų sistemingai lenda savo skriaudėjoms JAV į užpakalį. Vardan savo tautos gerovės ir ateities jie ignoruoja praeitį.

Panašių pavyzdžių pilna pasaulio istorijoje. Anglai ir prancūzai. Lenkai ir vokiečiai. Pagaliau prancūzai ir vokiečiai. Didžiausios pasaulio tautos „pamiršta" (nebūtinai tikrąja šio žodžio prasme) praeities skriaudas vardan geresnės SAVO ateities.

Tai privalo padaryti ir lietuviai nacionalistai, nes šiuo metu lietuviškasis nacionalizmas – kaip tautos gerovės, jos išikimo siekimas – reikalauja palaikyti draugiškus santykius su Rusija. Kadangi tikram nacionalistui tautos ateitis svarbiau už viską, netgi savo asmenines simpatijas ar antipatijas.

Pseudonacionalizmas – kaip jaunatviškas naivumas

Dalį save vadinančiųjų tautos patriotais aš vadinu pseudonacionalistais. Tai žmonės, kurie greičiausiai nuoširdžiai brangina lietuvybę, bando ką nors padaryti dėl jos, tačiau taip gaunasi, kad jų veikla neatneša nieko gero lietuvių tautai ar netgi jai kenkia.

Jaunuosius radikalus aš vadinu naiviaisiais pseudonacionalistais: jie nori lietuvių tautai gero, gal netgi galėtų gyvybes paaukoti vardan Lietuvos, tačiau realybėje jų atėjimas į valdžią būtų pražūtingas.

Lietuvoje netrūksta Lietuvą mylinčių ir ką nors dėl jos trokštančių padaryti jaunuolių, kurie tiesiog nežino ką daryti.

Dabartiniams vaikams mokykloje ar (ir) universitete prikabina makaronų apie demokratiją, žmogaus teises, vakarietiškąjį idealizmą ir pan. Tačiau susidūrę su realiu gyvenimu, jauni lietuviai supranta, kad visa tai – iliuzijos, kad juos apgavo, kad mokytojai bei žiniaspauda tiesiog begėdiškai melavo.

Suvokdami save visų pirma patriotais, jaunieji nacionalistai pradeda galvoti kaip ką nors pakeisti. Deja, dažniausiai jie prieina išvados, kad reikia sekti sėkmingiausių istorinių nacionalistinių judėjimų pavyzdžiu.

Natūraliai peršasi geriausiai žinomas ir išreklamuotas pavyzdys – Hitlerio nacionalsocializmas. Žinoma, tautiečiai nesiruošia nieko žudyti, užkariauti pasaulio ar pan. Jie tik nori ateiti į valdžią ir sutvarkyti savo šalį, panašiai kaip Hitleriui pavyko 1933-1935 m.m.

Vis dėlto, jaunieji Lietuvos nacionalsocialistai žiauriai klysta. Lietuva nėra tokia savarankiška kaip Vokietija 1933-iais, kai anglai su prancūzais nesikišo  dar ir todėl, kad slapčia tikėjosi, jog Hitleris iš karto užpuls Tarybų Sąjungą (tam tikslui anglosaksai ir finansavo Hitlerį bei padėjo jam ateiti į valdžią - red. past.). Bet koks mūsų radikalus nacionalizmas greitai baigtųsi ekonomine blokada, o greičiausiai – ir Lietuvos okupacija bei vadinamuoju „tarptautinės bendruomenės valdymu".

Lietuva šiais laikais – per maža ir per daug kaimynų stebima šalis, kad galėtų sau leisti netgi minimaliai agresyvų nacionalizmą. Todėl jaunųjų radikaliųjų patriotų svajonės tėra naivi utopija – jei jie iš tikrųjų ateitų į valdžią, Lietuvos, kaip lietuvių tautos žemės, lauktų neišvengiamas greitas galas. Nors jie suvokia save nacionalistais, jų veikla (bent jau šiuo istoriniu momentu) negali atnešti nieko gero lietuvių tautai, visiškai atvirkščiai.

Todėl jaunuosius radikalus aš vadinu naiviaisiais pseudonacionalistais: jie nori lietuvių tautai gero, gal netgi galėtų gyvybes paaukoti vardan Lietuvos, tačiau realybėje jų atėjimas į valdžią būtų pražūtingas – baigtųsi panašiai kaip vokiečiams su Hitleriu, tiktai kur kas greičiau.

Pseudonacionalizmas kaip senatvės marazmas

Iš kitos pusės, netrūksta lietuvių, kurie vadina save patriotais, tačiau savo patriotiškumą suvokia kaip priešiškumą ar netgi kerštą Rusijai ir visai rusų tautai. Dažniausiai tai vadinamieji tremtiniai ir šiaip vyresnio amžiaus žmonės, laikantys save vienaip ar kitaip nukentėjusiais nuo tarybų valdžios.

Būtent tokios nuotaikos vyravo lietuvių tautoje Sąjūdžio laikais. Tuo metu buvo pagrindo laikyti rusus okupantais, siekti, kad tarybinė kariuomenė būtų kuo greičiau išvesta iš Lietuvos. Nesimatė priežasčių manyti, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių tautai bus dar blogiau, nei Tarybų Sąjungoje, kad jau po 20 metų dauguma lietuvių su ilgesiu prisimins tuometinės Lietuvos Komunistų Partijos valdymo metus.

Tačiau dabar akivaizdu, kad Rusija nesubyrės ir nepasiduos Lietuvos gąsdinimams, kad priešiškumas Rusijai sąlygoja nepalankias ekonomines sąlygas, kad lietuviai nesutinka visą gyvenimą baudžiauninkauti juos ciniškai žeminantiems tautiečiams darbdaviams vien tik iš meilės savo tautai ir tėvynei – kitaip sakant, šiuo metu geri bent jau ekonominiai santykiai su Rusija yra gyvybiškai svarbūs, gal netgi tapo būtina lietuvių tautos kaip tokios išlikimo sąlyga.

O jau daugiausiai nusenę Rusijos nekentėjai nesugeba, negali ar nenori pamatyti pasikeitusios realybės ir, kaip ir prieš 20 metų, kursto priešiškumą Rusijai ir dar supranta tai kaip patriotizmą, gal netgi vienintelį tikrą. Dalis jų suvokia save tautininkais, nacionalistais, tačiau tikrovėje jų veikla akivaizdžiai mažina lietuvių tautos išlikimo galimybes, ir todėl aš juos vadinu nusenusiais pseudonacionalistais.

Tokie žmonės vardan savo asmeninio ambicijų aukoja dabartinę lietuvių tautą, jos ateitį bei ir taip vis mažėjančias galimybes išlikti. Juos aš vadinu antinacionalistais arba išgamomis.

Vis dėlto, didelė neapykantos rusams kurstytojų dalis viską supranta, tačiau nenori atleisti tarybiniais laikais patirtų asmeninių skriaudų: žuvusių artimųjų, savo (kaip jie įsivaizduoja) sugriauto gyvenimo ar pan. ir trokšta keršto. Keršto bet kokia kaina. Tokie žmonės vardan savo asmeninių ambicijų aukoja dabartinę lietuvių tautą, jos ateitį bei ir taip vis mažėjančias galimybes išlikti. Juos aš vadinu antinacionalistais arba išgamomis.

Deja, akivaizdu, kad būtent išgamos dabar dominuoja Lietuvos vardą nešiojančioje valstybėje.

bus tęsiama...

...štai ir tęsiniai:

Nacionalizmas ir Katalikų bažnyčia

Nacionalizmas ir Europos Sąjunga

Nacionalizmas ir Lietuvos valstybė

Šaltinis ir Diskusija

Taip pat žr.: Kaip mus naikina…