Kai pinigai nieko nekainuoja tiems, kurie juos duoda skolon, schema, pagal kurią užgrobiamas pasaulis, iš karto keičiasi. Jeigu kažkas kuria pinigus iš oro bet kokiais kiekiais, kaip tai daro šiuolaikiniai Vakarai, tai pagrindiniu pasaulio pavergimo metodu tampa visiškai ne karas, o kreditai.

Vadinasi, galinga armija daugiau nebereikalinga? Ką jūs – netgi labai reikalinga. Karinė galia reikalinga tam, kad galima būtų įbauginti tuos, kurie imti kreditų nenori.

Šalies pavergimas prasideda nuo jos gyventojų smegenų praplovimo. Kad niekas nieko nepastebėtų. Kad visiems susidarytų iliuzija, jog šalis juda link suklestėjimo, kad viskas vyksta teisingai. Kaip tai užtikrinti?

Per žiniasklaidą.

Būtent dėl to pirmasis bet kokių liberalų reikalavimas yra „žodžio laisvė". Bet jeigu jūs manote, kad kažkas iš „kovotojų už laisvę" rūpinsi jūsų teise išsakyti savo mintis, tai labai smarkiai klystate. Uždavinys čionai visiškai kitas – užtikrinti laisvę plauti smegenis šalies gyventojams.

Antras privalomas šalies pavergimo etapas – gyventojams įdiegiama paprasta mintis: valstybinė nuosavybė – tai nereikalingas, blogas ir neefektyvus dalykas. Vadinasi, ją būtinai reikia skubiai atiduoti į privačias rankas, kurios jau tikrai bus geresnės už valstybines rankas. Prasideda privatizacija, kurios metu valstybė, t.y. tauta praranda savo nuosavybės teisę į gamybos priemones.

Trečias etapas – šalies pinigų investavimas į amerikiečių skolų įsipareigojimus (treasures). Esmė labai paprasta: vakarai duoda pinigus savo statytiniams, vietiniams oligarchams, kurie superka skaniausius valstybinio turto kąsnelius. Kuriuos oligarchams išparduoda kiti Vakarų statytiniai, įsitaisę valdžioje.

Įdomiausi dalykai prasideda toliau. Kokios įmonės privatizuojamos pirmiausiai? Logiška manyti, kad nuostolingos. T.y. valstybė atsikrato balasto. Nieko panašaus – pirmiausia į „efektyvias privačias rankas" patenka patys pelningiausi ekonomikos sektoriai.

Koks rezultatas? Valstybė, netekusi įmonių, kurios anksčiau užpildydavo biudžetą, tampa nepaprastai priklausoma nuo mokesčių surinkimo. Mokesčiai pradeda didėti ir smaugti smulkų bei vidutinį verslą. Ekonomikos augimas sulėtėja ar visai sustoja.

Tuo pat metu valstybė susiduria su kolosaliais sunkumais išlaidų padengimo srityje. Juk anksčiau į biudžetą tekėjo pajamos iš pelningų įmonių, o dabar ten patenka vien tik mokesčiai. T.y. tik dalis to, kad patekdavo į biudžetą anksčiau. Pinigų biudžete mažai, vadinasi, nebėra galimybės ne tik mokėti pensijas ir pašalpas, bet ir nėra kaip tiesti naujų kelių bei skatinti ekonomikos augimą.

Bet ir tai dar ne viskas. Valstybė tampa nepajėgi kredituoti savos pramonės. Kadangi vienu iš pirmųjų bet kokių „reformų" rezultatu tampa nepriklausomo nuo valstybės Centrinio Banko įsteigimas, šalis patiria visą eilę problemų. Tiktai CB turi teisę leisti pinigus pagal konstituciją, aplenkiant CB emituoti pinigų nevalia. O pagal įstatymą, CB neturi teisės kredituoti savo šalies vyriausybės, tačiau turi teisę teikti kreditus JAV ir kitų šalių vyriausybes, superkant tų šalių skolų įsipareigojimus. Rezultatas: pinigų valstybė neturi ir ji sustabdo visas kreditavimo programas savo ekonomikoje – tiek valstybiniame sektoriuje, tiek privačiame.

Tačiau be kreditinių resursų nieko rimto ekonomikoje nenuveiksi. Ir čia į pagalbą ateina Vakarų bankai. Sujungti į vieningą sistemą su FRS ir Europos Centrinį Banką, būtent užsienio bankai pradeda dalinti kreditus valstybei ir privačiam sektoriui. Tai jau praktiškai baigiamasis pavergimo etapas.

Pakartosime dar sykį. Žiniasklaidos vaidmuo labai didelis visuose etapuose. Juk reikia visą laiką kabinti makaronus ant ausų ištisai tautai, iš esmės – visai planetai. Būtina išaiškinti, kaip teisinga investuoti pinigus į Amerikos obligacijas. Kalbėti, kad viskas teisinga, nežiūrint į tai, kad dauguma žmonių supranta, jog vyksta keisti dalykai. O juk situacijos absurdiškumą suprasti labai nesunku. Kokiomis palūkanomis visas pasaulis kredituoja Ameriką? Vidutiniškai – 1,5%. Tai reiškia, kad daugumos šalių aukso ir valiutos atsargos yra paskolintos Amerikai už šitą menkutį procentą. Pinigai iškeliauja į Vakarų saugyklas, o sugrįžta atgal į šalį kreditų pavidalu, tačiau jau su visiškai kitomis palūkanomis. Galiausiai šalis tampa skolininke.

O juk į Vakarus iškeliauja ne tik aukso ir valiutos rezervai. Ten pat iškeliauja ir stambiojo verslo pinigai. Dauguma stambių verslų būtinai priklauso kompanijoms, užregistruotoms vakaruose arba ofšoruose. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad vietinės kompanijos išauga iki transnacionalinio lygio nepaprastai retai, o Vakarų TNK, priešingai, ateina į atsivėrusias rinkas. T.y. dalis šalies verslo iškart pavirsta „Made in Vakarai".

Antroji šalies verslo dalis – nuosava, tačiau nuosava tik per „bambagyslę" – formaliai jinai irgi vakarietiška. Taip atsitinka ne dėl to, kad konkrečiame etape taip darosi patogiau. Kitaip išgyventi neįmanoma. Nori gauti kreditą iš Vakarų už minimalias palūkanas? Tapk rezidentu – permesk verslą į ofšorą arba Vakarų šalį. O jei nepanorėsi – verslas bus suvalgytas ir sužlugdytas. Stambusis verslas be tik pakabintas ant Vakarų kabliuko. Jis atsidūrė spąstuose. Arba oligarchas tampa Vakarų oligarchinio elito nariu ir žaidžia pagal jų taisykles, arba jį palaipsniui ir švelniai (o svarbiausia – nepastebimai žurnalistams) suvalgys.

O kaip gi investicijos? O investicijos – irgi tam tikra pavergimo forma. Anksčiau šalis PATI galėjo pasistatyti fabriką ir ji tereikėjo nusipirkti užsienyje technologiją. Dabar jai reikalingi pinigai vien tam, kad tą fabriką pastatytų. Ir tuos pinigus, kuriuos valstybė anksčiau suskurdavo pati, per nacionalinės valiutos emisiją, šiandien ji gali gauti tik pasikviesdama „investorius". Investoriai pastatys tinklą hipermarketų ir tai galiausiai vėl paskatins pinigų nutekėjimą į užsienį.

Ten pat , į ofšorus, iškeliauja ir įmonių pelnai. Mokesčiai sumokėti – teisingai. Tačiau anksčiau visi pirko parduotuvėje, kuri priklausė valstybei arba smulkiam prekeiviui. O dabar – supermarketų tinkle, kuris būtinai užregistruotas ofšore.

Sistema sukonstruota tokiu būdu, kad visi pinigai PRIVALO nutekėti į Vakarus ir sugrįžti atgal TIKTAI kreditų pavidalu, taip sustiprindami kreditinę valstybės vergovę.

Toliau seka dirbtinis ekonomikos sužlugdymas, pavadintas „ekonominės krizės" išsireiškimu. Daroma tai, turint vieną tikslą – sukurti situaciją, kurioje šalis skolininkė nebegalės sugrąžinti skolos. Bet kurios krizės principas labai paprastas – naujos paskolos kreditorius nebeduoda, o seną sugrąžinti – reikalauja. Ir viskas. Buvo jūsų pramonė, pasidarė – mūsų. „pagelbėti" susipainiojusiai skolose valstybei atskubės kiti „kreditoriai", pavyzdžiui, TVF. Negalite padengti skolos? Įsileiskite karines bazes. Paremkite Amerikos ir Anglijos politiką. Pasiųskite kareivius, kur jums palieps – į Afganistaną, Iraką. Ir plėtokite pas save „demokratiją". T.y. netrukdykite Vakarų žiniasklaidos propagandai plauti savo tautos smegenų. Surenkite homoseksualistų paradus. Būtinai surenkite. Nesurengsite – susilauksite baudos, kaip neseniai atsitiko su Moldavija.

Rizikos – jokios. Pinigai, kuriuos Vakarai skolina, patiems Vakarams nieko nekainuoja. Tai tik skaičiukai bankų kompiuteriuose. Niekuo nepadengti.

Niekuo, išskyrus galingą armiją, galingą propagandą ir galingą šutvę „žmogaus teisių gynėjų", kurių tikrasis tikslas yra atstovauti bankininkų, gaminančių pinigus ir pavergiančių visą pasaulį, interesus.

Štai šitaip ir pavergiamos šalys. Schema visur ta pati, visuose planetos kampeliuose.

Prasideda viskas nuo žodžio laisvės, o baigiasi prarasta nepriklausomybe.

Būtent dėl to pats pirmas ir pats švenčiausias bet kokių liberalų reikalavimas yra „žodžio laisvė".

Be laisvės praplauti smegenis, valstybių pavergimo schema iš karto užstrigs.

Šaltinis