Sekant naujienas ir įvykius, labai lengva prarasti orientaciją. Pražiopsoti tą nematomą giją, kuri neregimai sieja praeitį ir ateitį, plonyčiu punktyru praeidama per dabartį. Šiuolaikiniame pasaulyje, kurį sudaro vien naujienos, lengva nepastebėti svarbiausio ir susipainioti antraeiliuose dalykuose. Tačiau atidėkime į šalį smulkmenas, kad ir kokios reikšmingos jos mums dabar atrodytų. Pakalbėkime apie svarbiausią.

Svarbiausia – tai įvykių esmė. Buvusių įvykių esmė. Ir esmė to, kas dar tik bus. Jeigu suprasime pasaulinės politikos, istorijos ir ekonomikos esmę, mums bus gerokai paprasčiau orientuotis drumzliname įvykių vandenyje, pasirinkti teisingą kelią ir, pagal galimybę, nedaryti lemtingų klaidų.

Kiekvienas žmonijos istorijos amžius panašus į kitus. Vis tos pačios aistros ir tie patys nusikaltimai, kraujas ir mirtis. Bet yra ir kardinalių skirtumų.

Toli į istoriją mes nesinersime. Išeities tašku pasirinksime Anglijos Banko įkūrimo datą – 1694 metus. Tais metais pasaulyje atsirado pirmas pasaulyje privatus pinigų emisijos centras. Pirmąsyk istorijoje ne valstybė ėmė leisti pinigus.

Tai pati XVII amžiaus pabaiga.

XVIII amžiaus esmė – nesulaikomos varžybos tarp monarchinių valstybių. Ginčai dėl pirmavimo pasaulyje. Monarchija – vienintelė ir „populiariausia" valstybinė santvarka. Taip ir buvo. Beveik iki šimtmečio pabaigos. Tačiau 1789 metais įvyksta Didžioji Prancūzijos revoliucija ir į areną išeina kita santvarka – respublika.

Sekančio, XIX amžiaus esmė – rungtynės tarp monarchijų ir respublikų. Ir laipsniškas, nenumaldomas monarchinių principų išstūmimas. Iš pradžių monarchijos buvo absoliutinės, paskui tampa parlamentinėmis. Silpsta ir tirpsta. O respublikos auga ir tvirtėja. XX amžiaus pradžioje Europoje dar yra daug monarchijų. Tačiau netikėtai „įvyksta" Pirmasis pasaulinis karas ir jo ugnyje sunaikinamos stambiausios Europos monarchijos, kurios virsta respublikomis. Rusijos imperija tampa Sovietų Rusija, Vokietijos imperija – į gėdingą Veimaro respubliką. Vietoje Habsburgų Austo-Vengrijos žemėlapyje puikuojasi Austrija ir Vengrija. Stambulas tampa Turkijos respublikos sostine, respubliką įkuria Atatiurkas, sunaikinęs Osmanų imperiją.

XX amžius – galutinio respublikos triumfo prieš monarchiją šimtmetis.

Kurgi šių įvykių pamoka?

Pamoka tame, kad istorijoje nėra objektyvumo ir dėsningumo. Yra stipresniojo pergalė, kuris ir įperša savo valią nugalėtiesiems. Monarchijų pasitraukimas ir respublikų įsigalėjimas – tai ne istorinių dėsningumų, bet pergalės pasekmė.

O kas gi ką nugalėjo?

Kad atsakytume į šį klausimą, turime prisiminti pagrindinį Monarchijos principą ir pagrindinį kapitalistinės respublikos principą.

Esant monarchijai, pagrindinį vaidmenį vaidino kilmė. Žymumas. Kilmingumas. Kilmingas, bet nuskurdęs visuomet stovėjo aukščiau už turtingą bet bekilmį. Kelias viršun, link valdžios, dažniausiai buvo uždarytas, kad ir kiek turėtum pinigų.

Buržuazinėje respublikoje ir šiandien svarbiausią vaidmenį vaidina pinigų kiekis. Pinigais matuojamas pasisekimas, jais vertinamas naudingumas. Viskas matuojama tik pinigais. Vadinasi, turintis didelius pinigus, turi didesnę galimybę gauti valdžią. Žinoma, ne visada dideli pinigai garantuoja valdžią, bet bendra taisyklė būtent tokia. Respublika suteikė pranašumą, lyginant su monarchija, tiems, kas turėjo daug pinigų. Tiems, kas ėmė gaminti juos iš oro. T.y. bankininkams. Būtent bankinio konglomerato ekspansija prieš tradicinę kilmingų giminių aristokratiją ir buvo monarchijos ir respublikos kovos esmė.

Abejojate, kad būtent bankininkai valdo pasaulį? Tada įsijunkite televizorių ir pasižiūrėkite, ką jis jums papasakos. Kalba vien apie pinigus: kotiruočių kritimas ir augimas, vienų pinigų kursai kitų atžvilgiu, palūkanų procento dydis… Ir visa tai kažkodėl vadinama „ekonomikos naujienomis".

Bankininkai nugalėjo. Paskui jiems pavyko įveikti ir „šalutinę" savo pergalės prieš monarchiją šaką – socialistinę respubliką. Įveikė, padedami Sovietų vadovybės išdavystės. Bet tai jau detalės. Svarbu suprasti, kad XX amžiaus pabaigoje respublikinis principas praktiškai absoliučiai įsigalėjo planetoje.

(Taip ir girdžiu balsus – o kaipgi „pinigų spaustuvės" tėvynė, kaipgi Anglija? Tai štai – būtent monarchijos išsaugojimas Anglijoje mums ir rodo, kokie pritempti yra samprotavimai apie respublikinio principo pergalės neišvengiamumą ir pažangumą. Esmė ne santvarkos principuose – esmė pergalėje. O nugalėjus, galima pas save pasilikti BET KOKIĄ santvarką).

XXI amžiuje įžengėme į naują pasaulinės kovos etapą. Jis turi naują prasmę, naujus tikslus. Kokius?

Šiandien pagrindinis pergalę pasiekusių bankininkų uždavinys yra – sunaikinti valstybinio suveriniteto principą. Lygiai taip pat kaip anksčiau buvo sunaikintas valstybinės santvarkos principas. Jau šiandien valstybinio suveriniteto principas visuotinai pažeidinėjamas. Jugoslavija, Irakas, Afganistanas, Libija. Miloševičiaus mirtis kalėjime, Huseino nužudymas, Kadafio anūkų mirtis po bombomis. Ir visi tyli. Tyla.

Bet tai tik pradžia. Šiandien kova vyksta už visišką ir visuotinę valstybės, tokios, kokią ją mes žinome šiandien, likvidavimą. Suverenios valstybės valdžią mums pakeis korporacijų valdžia.

Koks skirtumas, kas valdo? Skirtumas didžiulis. Ir slypi jis principuose, ant kurių bazuojasi valstybės ir korporacijos.

Valstybės labiausiai suinteresuotos stabilumu. Ir vardan jo pasiruošusios daryti viską, ką liberalūs ekonomistai vadina „išlaidomis". Pensijos, medicininis aptarnavimas, visuotinis švietimas. Darbuotojas valstybėje žino, kad jeigu jis susirgs, jį gydys ir jam mokės „biuletenį".

Korporacija gi vaikosi pelno. Ir jeigu valstybei pensija yra visuomeniškai naudingos išlaidos, tai korporacijai jinai – nereikalingi eikvojimai. O kam gydyti ir maitinti sergantį darbuotoją? Jeigu jis nėra nepakeičiamas mokslininkas, tai tokios išlaidos visiškai nereikalingos.

Korporacijų valdžią – tai tikras racionalumo košmaras. Siaubingas būtent savo protingumu ir visišku moralės bei sąžinės nebuvimu.

Būtent tokia ateitis yra dabar mums ruošiama. Būtent tokia ateitis ruošiama visam pasauliui.

Tačiau šitas planas turi ir savo silpną vietą. Jei tiksliau – dvi. Tai faktas, kad šiandieniniame pasaulyje egzistuoja dvi didelės ir stiprios suverenios valstybės. Jų nesunaikinus, nesunaikinus jų suveriniteto, planas negali būti įgyvendintas iki galo. Bankininkai nelaimės galutinės pergalės, kol planetos žemėlapyje tebėra nepriklausoma Rusija ir nepriklausoma Kinija.

Šiandien nėra jokios kovos tarp „demokratijos" ir „totalitarizmo". Nėra „terorizmo" ir „diktatorinių režimų". Nėra apskritai jokių „izmų" – visa tai tėra priedanga arba regimi mums neregimos kovos pliūpsniai. Kovos dėl nepriklausomų valstybių sunaikinimo. Visų pirma – Rusijos ir Kinijos. Nebus „suverenių" mūsų ir kiniečių – su visais likusiais susidoros kuo lengviausiai.

Štai tokiu kampu reikia žvelgti į šiuolaikinę politiką. Tai ir yra esmė.