Pasaulinė statistika rodo, kad nuo depresijos kenčia labiausiai ne kokie tai ramiojo vandenyno salų gyventojai, neturintys „civilizuoto pasaulio“ gerybių, o būtent išsivysčiusių šalių gyventojai.

Jautrūs stresams yra technologiškai pirmaujančių valstybių gyventojai, įsitikinusieji vartotojiškų varžybų dalyviai, kadangi šiuolaikinėje aplinkoje pageidaujamo vartotojiško statuso palaikymui jie privalo apdoroti pernelyg daug įvairiapusiškos informacijos, kas dažniausiai užima didesnę jų gyvenimo dalį.

Informacijos apdorojimo galimybes įtakoja ne tik įgimti kiekvieno žmogaus gebėjimai, bet ir kultūra (visuomenės ir asmens). Besinaudojant svarbiausių asmens vystymuisi mokslo šakų (psichologija, sociologija) „pasiekimais“, žmogus neatlaiko naujos informacijos srauto, kurio nepajėgia apdoroti, ir palūžta, kadangi aukščiau įvardintų mokslo šakų pagrindas — ribotas ir šabloniškas požiūris į žmonių ir visuomenės problemas ir jų sprendimo būdus. Šie mokslai nesugeba pasiūlyti dabarčiai adekvačių pažinimo kultūros priemonių. Iš čia ir atsiranda stresas.

Tokio pobūdžio stresams labiausiai yra jautri jaunoji karta jų produktyviame amžiuje. Būtent čia slepiasi viena iš jaunųjų žmonių prisirišimo prie sunkiųjų ir silpnųjų narkotikų (tame tarpe nikotinas ir alkoholis) priežasčių. [Kaip jie patys aiškina: „stresui nuimti“]

Kame yra tokio streso esmė, ir ką su juo daryti?

Žmogaus psichika stengiasi ištraukti į sąmonės lygį jo elgesio ir gyvenimo kokybės įvertinimą. Sąlygiškai įvertinimas gali būti „gerai“ arba „blogai“. Jeigu įvertinimas yra nepriimtinas, atsiveria dvi galimybės:

1. sąžiningai atsakyti, ką žmogus realiai gali pakeisti savyje ir savo aplinkoje, kad būtų pasiekta psichologiškai komfortabili būsena,

2. blokuoti nepageidaujamos informacijos patekimą į sąmonės lygį narkotikų (tame tarpe nikotino ir alkoholio) pagalba.

Neturint pakankamai valios pirmam variantui užtikrinti, žmogus pasirenka antrąjį, be jokių įsipareigojimų „nuimant“ stresą dūmų debesyje ir/arba prie gėralo taurelės. Tačiau informacija apie jo gyvenimo nepilnavertiškumą niekur nedingsta. Todėl individas anksčiau ar vėliau suvoks tai, arba tai gniauš jį su didėjančiu intensyvumu, vis labiau apsunkinant jo (ir jo aplinkinių) gyvenimą, verčiant jį vis labiau ir stipriau prisirišti prie narkotikų ir kitokių sąmonės iškraipymo priemonių, „rūpestingai“ siūlomų ir plačiai propaguojamų dabartinės „kultūros“.

Dėl to dalyvavimas (sąmoningas ar nesąmoningas) beribėse „varžybose“ dėl naujų savo socialiai-vartotojiško statuso aukštybių šiuolaikinėje aplinkoje veda prie pakankamai lietos (atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo ilgį) savižudybės per fizines ir psichines lygas, atsiradusias dėl nuolatos patiriamo streso, dėl nesugebėjimo apdoroti visos savo statuso palaikymui reikalingos informacijos, arba silpnavališko nenoro sąžiningai atsakyti į klausimą: „Ką turėčiau pakeisti savyje, kad kažkas pasikeistų aplink mane?“...

Būtina skirti laiko sąmoningam savo gyvenimo tėkmės apmąstymui, tuo labiau kad vienkartinis kai kurių atidedamų klausimų sprendimas dažniausiai duoda daugiau naudos, nei daugkartinis įprastų problemų sprendimas, kadangi užtikrina daug efektyvesnį kitų užduočių atlikimą, arba net kai kurios užduotys praranda tolimesnę savo reikšmę.

Be to, jeigu žmogus sąžiningai permąsto praeityje padarytų klaidų rezultatus ir juda link savo trūkumų panaikinimo, tuomet jis nustoja būti „aklu kačiuku“, plaukiančiu per gyvenimą ir dėl visko kaltinančiu „karmą“ arba „neteisingumą“, ir tampa savo likimo ir susijusių su juo likimų bendrakūrėju.

šaltinis