Vis daugiau tautiečių pradeda atidžiau žvelgti į Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje vykstančius reiškinius. Daugumai gana greitai kyla klausimų, į kuriuos nepavyksta rasti aiškių atsakymų. Kad ir:

- kodėl buvo sužlugdyti Lietuvos fabrikai ir gamyklos?

- kodėl uždaromos mokyklos?

- kodėl „laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose" visą laiką išrenkami „ne tie"?

- kodėl „kyla" „finansinės" krizės?

- kam naudinga emigracija?, ir pan.

Ar kada susimastėte?.. PDF

Dalis asmenų sąmoningai suvokia prieštaravimus, kurių jiems niekaip nepavyksta išspręsti. Nemažai yra ir tokių piliečių, kurie, susidūrę su panašaus pobūdžio „užtvaromis", neretai nuleidžia rankas, tvirtindami sau ir kitiems, kad „vienas lauke ne karys".

Iš esmės, taip nutinka dėl to, kad Homo sapiens – Žmogumi protingu (neretai be jokio pagrindo) – pasivadinę asmenys mokosi, gyvena ir elgiasi, remdamiesi:

Nors išvardintieji komponentai vienaip ar kitaip egzistuoja visų mūsų psichikoje, tačiau žmonių sąmonėje jie jungiasi ir sąveikauja skirtingai. Priklausomai nuo to, kokia pirmumo tvarka šie komponentai susidėsto individo psichikoje, galima išskirti tokius pagrindinius asmenų psichologinius tipus:

Bevaliai individai negali priklausyti demono ar žmogaus tipui, nes nesugeba paklusti patys sau ir nukreipti aplinkos įvykius asmens įsisąmoninto tikslo siekimui.

Esant valiai šie tipai skiriasi tuo, kad žmogiškajam būdingas tikėjimas ir pasikliovimas Dievu (tai – drauge su sąžine – pagrindas), o demoniškajam – pasitikėjimas Dievu nebūdingas (nors demonas ir gali tikėti į Dievą, t.y. tikėti, kad Jis yra. Tačiau demoniškasis tipas Dievu nepasikliauna, nepripažįsta Jo autoriteto bei ignoruoja sąžinę).

Dar vieną psichologinį tipą žmonės susikūrė patys. Pažemintas iki priešingybės prigimčiai psichikos tipas. Jam būdinga tai, kad žmonės, paklusdami savo norams, reguliariai vartoja natūralias ar dirbtinai sukurtas medžiagas, įvairius kvaišalus, kuriems veikiant sutrinka tikroji (genetiškai užprogramuota) organizmo fiziologija, išsigimsta jų jausmai, intelektas, o pakrikus fiziologijai ir intelektui – išsigimsta dora bei visos psichikos funkcijos. Daugeliu atveju tokių medžiagų vartojimas žaloja genetinius mechanizmus ir taip pakenkia palikuoniams. Labiausiai paplitusios kvaišinančios medžiagos, kurių vartojimas visuomenėje palaikomas, o dažnai ir tiesiogiai remiamas bei skatinamas „istoriškai susiklosčiusių" kultūrų yra alkoholis ir tabakas (pastaruoju metu prie šito prisideda marihuanos ir kai kurių kitų narkotinių kvaišalų legalizavimo tendencijos). Tokio pobūdžio natūralią fiziologiją deformuojančių medžiagų poveikio pasekmės gali būti tiek grįžtamos, tiek ir daugiau ar mažiau negrįžtamos bei sukelti nebepataisomą žalą fizinei ir psichinei sveikatai vos po vienkartinio pabandymo.

Išgamos psichologinis tipas formuojasi bet kurio iš aukščiau išvardintų tipų pagrindu, išskyrus žmogaus, t.y. jis gali būti bet kurio psichologinio tipo modifikacija, išskyrus žmogiškąjį.

Taip pat būtina išskirti ir kitą visuomenei svarbią gyvuliško tipo modifikaciją – galvijo tipą. Jo esmę galima nusakyti taip: „Vilką kojos maitina, o galviją – šeimininkas". Esant galvijo tipo psichologinei sandarai, elgesio motyvacija gyvuliška: siekiama patirti fiziologinį ir psichologinį nerūpestingai neatsakingą malonumą, papildomai stengiantis išvengti skausmo, o taip pat ir kitokių fiziologinių ar psichologinių nemalonumų.

Išskirtinė galvijo tipo savybė yra ta, kad žmogaus pavidalo galvijas reikalauja iš aplinkinių patenkinti jo siekius ir poreikius. T.y. jam skolingi visi, o jis niekam nieko neskolingas ir niekaip neįsipareigojęs.

Profesionalių įgūdžių įsisavinimas bei darbinė veikla reikalauja laiko ir pastangų, jos metu būtina prisiimti vienokią ar kitokią atsakomybę už kitus, gali pasitaikyti ir klaidų, o neretai ir fizinių ar psichologinių traumų. Tačiau visa tai trukdo gauti ir mėgautis malonumais be rūpesčių ir atsakomybės, todėl galvijo psichologinio tipo individas sugeba tik minimaliai mokytis ir dirbti, ir tik vienaip ar kitaip verčiamas. Kai galvijas nemato jėgos, kuriai jis būtų priverstas paklusti(nes negali pasipriešinti ar išvengti), tai jis įsivaizduoja esąs padėties šeimininku, o aplinkinius laiko beteise terpe, kuri privalo tenkinti jo įgeidžius. Galvijo tipui būdingas įvairiausio pobūdžio netramdomas vyrų ir moterų ištvirkimas, todėl šis tipas pasižymi labiausiai griaunančiu poveikiu visuomenei, visuomeniniam ir asmeniniam (svetimam) paveldui, kultūrai ir gamtai. Mūsų išmintingi protėviai apibendrina trumpai:

„Kurie prie kekšių kabinasi, išdyksta ir sudžiūst kitiems ant suprastino paveikslo."

Visos asmens žinios ir įgūdžiai – viso labo tik priedėlis prie psichikos tipo.

Tai reiškia, kad „zombiu", „galviju" ar „išgama" gali būti net ir labai gerai išsilavinęs individas, užimantis aukštą socialinę padėtį dabartinėje „minios-elito" visuomenės struktūroje.

Kintančių gyvenimo aplinkybių fone vyraujantis suaugusio individo psichologinis tipas yra auklėjimo pasekmė. Jei besikeičiant gyvenimo aplinkybėms asmeniui nepavyksta išsiugdyti pakankamai stabilaus žmogaus psichologinio tipo iki jaunystės pradžios (P.S.: jaunyste laikant gyvenimo laikotarpį nuo lytinių instinktų veikimo pradžios iki organizmą formuojančios genetinės programos darbo pabaigos – organizmo susiformavimo) – tai reiškia, kad ankstesnių gyvenimo etapų metu (pradedant apvaisinimo momentu) jo asmenybės vystymasis buvo sustabdytas arba iškreiptas.

O laikotarpiu iki apvaisinimo, tėvų nuodėmės atsispaudžia giminės dvasioje ir jų spermatozoidų bei kiaušialąsčių chromosomose, dėl to pasekmės perduodamos paveldėjimo keliu. Taip tėvų klaidos sukuria prielaidas tam, kad jų kūdikio asmenybės vystymasis sustotų ar išsigimtų savo eigoje, dar nepasiekęs žmogaus psichologinio tipo. Šios vaikų paveldimos nepalankios sąlygos, vadinamos „pirmaprade nuodėme", kuri, priešingai krikščioniškų bažnyčių nuomonei, „nenusiplauna" krikšto metu. Vienok, nuodėmingas giminės paveldas gali būti įveiktas auklėjimo proceso metu ir tolimesne naujų giminės kartų saviaukla.

Individo psichologinis tipas viso gyvenimo metu gali keistis tiek veikiamas gyvenimo aplinkybių (t.y. nevalingai, tame tarpe ir keletą kartų per dieną), tiek ir kryptingai bei sąmoningai dirbant su savimi. Ir net naudojantis aukščiau pateikta trumpa informacija apie tipus, kiekvienas raštingas individas, nesantis patologiniu idiotu, pajėgus susivokti, kokiam tipui priklausydamas veikia šiuo laiko momentu ar situacijose, kurias prisimena. O tai perpratęs, jis pajėgs suprasti ir tai, ką jam reikia daryti, kad taptų žmogumi.

Tačiau nesiūloma ir vienkartinių ar nuolatinių egzaminų bei individų sertifikavimo siekiant nustatyti, kokiam psichologiniam tipui jis priklauso ir pagal licencijuotų auditorių sprendimą suteikti atitinkamas teises. Kaip tik tuo ir užsiiminėjo inkvizicija, esesininkai, ar SSSR kadrų skyriai, remdamiesi anketose pateikiamais duomenimis. Kas iš to išėjo, visiems gerai žinoma.

Kiekvienas žmogus nepakartojamas, jo asmeninės psichikos savybės unikalios. Taigi, nors ir esama bendrų pradmenų, nėra jokių kiekvienam tinkamų receptų, kaip išsiaiškinti ir išspręsti asmenines problemas, stengiantis įgyti žmogaus psichologinį tipą. Todėl,

Kultūros, kurių terpėje išaugusi didžioji gyventojų dauguma nepasiekia žmogaus psichologinio tipo (bent senatvėje), yra ydingos, sugedusios ir defektinės. Bet tokia yra visų regioninių civilizacijų – Vakarų (Biblinės), Rusijos, Musulmonų, Vedų ir kitų – kultūra.

Šita psichologinių tipų įvairovė tarp individų, kuriems Dangaus lemta būti žmonėmis Dievo suteikta šiam žodžiui prasme, – objektyvi dabartinio visuomenės vystymosi etapo realybė.

Ir tik pripažinus šią objektyvią realybę galima teigti, kad visuomenės ėjimas į priekį pasireiškia tuo, kad vienokius psichologinius tipus visuomenėje išstumia kiti. Pagal tai visuomenė gali vystytis:

Mes išmokome skraidyti danguje, kaip paukščiai.

Mes išmokome plaukioti vandenyje, kaip žuvys.

Mums teliko išmokti gyventi Žemėje, Žmoniškai.

(Džordžas Bernardas Šo)