Ar priešų paieška yra konstruktyvi ir dėkinga veikla?

Kas tavo priešas? Tokio klausimo kėlimas labai pavojingas šaliai. Jeigu mes dabar eilinį kartą pradėsime priešų paiešką ir atsiras žmonės, kurie tuo užsiims, tai po kurio laiko mums reikės užsiimti tais žmonėmis, kurie eilinį kartą surado priešus. O visa esmė yra principe: kiekvienas savo suvokimo, supratimo ribose dirba sau, o tiek, kiek jis nesupranta, dirba tam, kuris supranta daugiau. Jei yra du priešai, tai, kaip taisyklė, yra trečias, kuris supranta truputėlį daugiau, nei tie du, ir kai tie du aiškinasi savo santykius, tai tas trečias taip pat turi kažkokį interesą.

Tai, visgi, kodėl taip vargsta Lietuva, vargsta kitos šalys. Viskas yra dėl to, kad mes neturime savo Konceptualiosios valdžios. Ar yra tokia valdžia? Taip. Tikimės, kad dabartinė visuomenės informacinė būsena leis jai tinkamai įvertinti straipsnyje pateiktas problemas.

Daugeliui kyla natūralūs klausimai: kas tai per valdžia, tai Baltųjų rūmų, Kremliaus, Londono ar Vatikano valdžia, kur ji yra, ji matoma ar slapta? Realiai pasaulyje valdymas vykdomas Konceptualiosios valdžios lygmenyje. Čia reikia skirti ir suvokti du dalykus, faktorius: valdžia idėjų, kurios sklando visuomenėje, ir valdžia žmonių, suprantančių tas idėjas. Jei tos idėjos iki galo nesuprastos (visa informacija nepateikiama visuomenei), tai tokia koncepcija yra hermetiška. Jei visa informacija apie valdymo koncepciją pateikiama visuomenei, tai jau yra pirmasis demokratijos požymis. Dabartinis demokratijos aiškinimas yra labai klaidingas. Tikroji demokratija – tai informacijos apie realias valstybės valdymo schemas pateikimas visuomenei. Kaip bebūtų gaila, to mūsų valstybėje dar nėra. Taip pat svarbu suprasti, suvokti, kad nei Įstatymų leidžiamoji valdžia (pvz., Seimas, savivaldybių tarybos), nei Įstatymus vykdančioji valdžia (Vyriausybė, administracija), nei Teisminė valdžia (teismai) realiai negali išsamiai, pilnai, ženkliai įtakoti kažkam šalyje. Tai tebus tarsi koks smulkus blaškymasis siaurame koridoriuje, ne daugiau. Iš tikrųjų visi klausimai sprendžiami ne šiame lygmenyje, o Konceptualiosios valdžios lygmenyje.

Valdžios schema atrodytų taip:

1. Konceptualioji valdžia – savo prigimtimi yra autokratinė, ji ignoruoja visas demokratines procedūras.

2. Ideologinė valdžia – išaiškina Koncepciją žmonėms, miniai suprantamais jai šūkiais.

3. Įstatymų leidybos valdžia – Koncepcijos pagrindu kuria įstatymus;

4. Vykdančioji valdžia – įstatymu pagrindu įgyvendina Koncepciją.

5. Teisminė valdžia – gina Koncepciją nuo jai svetimų.

Atsižvelgiant į dabar globaliu mastu įgyvendinamą koncepciją, nklausoma.mąstymo kutūrą. ei viena šalis šiandien nėra nepriklausoma. Nepriklausoma nuo dabar globaliai įgyvendinamos koncepcijos gali būti tik ta šalis, kuri turi savo alternatyvią koncepciją.

Konceptualioji valdžia veikia, valdo keliomis kryptimis. Konceptualiosios valdžios struktūra jau išaiškinta. Ši valdžia, jei kalba eina apie savą šalį, turi šešis valdymo prioritetus (valdymo priemones, susijusias su laiku), kuriuos svetimos šalies atžvilgiu galima laikyti kaip ir informaciniais ginklais.

Valdymo prioritetai pateikiami šioje schemoje:

Pirmasis prioritetas pats svarbiausias – Pasaulėžiūrinis. Tai Koncepcija. Galime gyventi įvairiai, pavyzdžiui, „po mūsų nors ir tvanas". Bet galima gyventi ir taip: „išsaugosim viską ateities kartoms". Ir visiškai suprantama, kad įstatymai šiais dviem atvejais bus iš principo skirtingi. Įstatymdavystė neatsiranda iš niekur, ji kuriasi pagal priimtą visuomenėje koncepciją. Taigi, pasaulėžiūra yra svarbiausia.

Antrasis prioritetas – taip vadinamas Chronologinis prioritetas. Tai prioritetas, kuriuo formuojama istorija. Daug kalbama apie istoriją ir dauguma supranta, kad negali normaliai gyventi šiandien ir rytoj, nežinodamas priešistorės. Įvairios kartos savaip supranta, kada prasidėjo mūsų šalies istorija: vieniems ji prasidėjo 1990 m., kitiems – 1941, tretiems – 1918, ketvirtiems – 1009 m. ir t.t. Čia ir yra didžiausias paradoksas. Sistemiškai mąstančiam žmogui tai tarsi atspirties taškas, nuo kurio jis pradeda aiškintis visus blogybes, trukdžius šaliai toliau sėkmingai vystytis. Kuo didesnis laiko periodas imamas, tuo išsamesnė analizė, tuo tikslesnės išvados. Čia kaip su laboratoriniais bandymais: kuo daugiau bandymų kokiam nors eksperimente darai, tuo tikslesnis rezultatas gaunasi. Nebūna taip, kad šalies istorija prasidėtų nuo nulio. Mes šiandien kažką planuojam, statom, kažko tikimės, bet realiai, ar mes išsiaiškinom, kaip čia nutiko, kad žlugo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kad mes atsidūrėme TSRS, kad TSRS žlugo. Jei mes neišsiaiškinsime šių dalykų, neišmoksime šių pamokų, nesuprasime viso veikimo mechanizmo, tai mes vėl lipsime ant to paties grėblio gal būt po 5, 30 ar 100 metų. Tai tik laiko klausimas. Meistriškai manipuliuojant istorijos eiga, galima tiksliai suprognozuoti ateitį. Jei jūs norite gauti kažkokią ateitį po 20 metų, reikia jums tereikia perrašyti istorija, ir tada neišvengiamai su tokia priešistore po 20 metų jūs turėsite tai, ką suplanavote. Tai pati galingiausia ateities programavimo priemonė. Juk dar daugelis prisimena, kaip buvo keikiama tarpukario nepriklausoma Lietuva tarybiniais metais, ir kaip dabar keikiame tarybinius laikus. O iš esmės ar kas pasikeitė paprastam žmogui?

Trečiasis prioritetas – ideologinis-faktologinis. Tai įvairios ideologijos, religijos, technologijos (pvz., žiniasklaida, filmai, seminarai ir t.t.), kur yra "apdirbamos” žmogaus smegenys, sukeliami tarpusavio prieštaravimai, vykdomos įvairios manipuliacijos. Prieš kiekvienus rinkimus žmonės klausinėja vieni kitų, už ką balsuosi, kokią ideologiją rinksies? Tai naivu. Tokius klausimus gali uždavinėti tik konceptualiai neraštingi žmonės. Reikia suprasti, kad visos Ideologinės valdžios atšakos formuojamos vieno ideologinio centro, todėl turinio prasme tos ideologijos yra vienodos. Būtent dėl to nėra jokio ideologinio skirtumo tarp tų partijų, kurios tik imituoja ideologinę kovą. Ačiū Dievui, žmonės tai jau pastebėjo. Iš tikrųjų jokios kovos nėra. Visos žinomos partijos, tame tarpe ir Seime esančios, veikia griežtai apibrėžtose Biblijinės valdymo koncepcijos ribose, kiekvienai iš jų vadovaujant vieningai Konceptualiajai valdžiai. Ir kova tarp tų partijų tėra, viso labo, tik kova dėl teisės būti kuo arčiau tos Konceptualiosios valdžios, nes kuo arčiau jos būni, tuo didesni arbatpinigiai byra. Ir tada supranti, kodėl buvo parduota Mažeikių nafta, kodėl mokami 5 mln. litų už penkis AE reikalingumo „studijos" puslapius, kodėl leidžiama užsienio bankams manipuliuoti VILIBOR‘u. Kartu reikia suprasti, kad tas buvimas „arčiau" Konceptualiosios valdžios nereiškia, kad tu esi tos valdžios dalis. Tu esi tik lėlė, tavim tik manipuliuojama. Jie yra tik tarpininkai tarp Konceptualiosios valdžios centro ir Lietuvos valdžios struktūrų.

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, analizuojant įvairią informaciją, manytina, kad Biblijinės valdymo koncepcijos savininkų buveinė ilgą laiką buvo Egipte, vėliau jis persikėlė į Bizantiją, o dabar ji randasi Šveicarijoje. Gal kas ir atkreipėt dėmesį į tai, kad Hitleris buvo užkariavęs visą Europą, tik kažkodėl „pamiršo" užkariauti Šveicariją, su visais jos bankais ir turtais, esančiais juose. Neatmestina versija, kad iš ten dabar ir vyksta valdymas, sprendžiamas visų mūsų likimas, kuriami visi tie rinkimų, ginčų spektakliai, teroro aktai. Juk iš esmės tie ginčai apie nieką, nes žiūrint iš Konceptualiosios valdžios pozicijos, tiek kapitalizmas, tiek komunizmas yra vienas ir tas pats, tai tik skirtingos iškabos, po kuriomis slepiasi tas pats turinys. O turinys toks: yra bevardė (beveidė), leidžianti be savo valios save išnaudoti, savimi manipuliuoti, minia („runkeliai"), kuri neprileidžiama prie žinių, ir elitas, kuris kažkiek išmano ir valdo tą minią. Kyla visiškai logiškas klausimas - į ką mes čia kreipiamės: „runkelius" ar „elitą". Mes kreipiamės į Tautą.

Daugeliui, kyla klausimas, kur galima pastebėti tos Konceptualiosios valdžios apraiškas? Tą puikiai galime pailiustruoti ideologiniame-religiniame lygmenyje. Vardan ko visa tai padaryta? Daugelis dabar supranta, kad Dievas yra vienas, o tikėjimai skirtingi. O kodėl tikėjimai, religijos skirtingos? Kodėl mus nuolat kiršina – čia krikščionys, čia musulmonai? O todėl, kad čia ir yra tiksliai atidirbtas Konceptualiosios valdžios metodas kiršinti įvairias tautas skirtingų religijų pagrindu. Jei Dievas vienas ir Dievo mokymas vienas, tai kaip kitaip suorganizuoti skerdynes Jugoslavijoje, sukiršinti Rusiją su Čečėnija, Armėniją su Azerbaidžianu, kaip suorganizuoti tarpusavio vaidus Irake, palestiniečių naikinimą Izraelyje? Juk Pasaulis taip surėdytas: Dievas vienas visiems, esantiems Žemėje, jis perduoda informaciją žmonėms per savo pasiuntinius (Jėzus, Buda, Muhamedas). Ir ta informacija, tos žinios savo turiniu yra vienodos, tik suteiktos skirtingu metu ir skirtinga terminologija. Jei paanalizuotume visas religijas, pvz., krikščionybę, budizmą, islamą, kartu, tai pamatytume, kad iš esmės tai tas pats Šventas Raštas, atsiųstas iš Aukščiau, tik čia yra svarbu atskirti tai, kas buvo dirbtinai pridėta ne Dievo, bet tų, kurie turėjo piktų kėslų. Štai kaip yra Biblijoje suformuota paklusnumo valdžiai nuostata:

„..Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. ² Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. ³ Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. ⁴ Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. ⁵ Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. ⁶ Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. ⁷ Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą. (Laiškas romiečiams, Rom 13 Klusnumas valdžiai). Kokiu tikslu tai parašyta?

Ketvirtasis Konceptualiosios valdžios sistemos prioritetas būtų ekonominis. Čia norime atkreipti dėmesį į tai, kad visuomenei bankų ir kreditinės-finansinės sistemos veikla suvokiama, kaip paprasta vieno ūkio sektoriaus ar segmento veikla. Iš tiesų tai yra struktūrinė globalaus viršvalstybinio valdymo schemos dalis. Kreditinės-finansinės sistemos pagrindas yra palūkanos. Ši sistema yra ydinga pasaulėžiūros (moraline) prasme, nes ji leidžia gauti pajamas be jokio kūrybos proceso. Tai reiškia, kad tuo metu, kai kažkas aria žemę, augina duoną, gamina įvairius produktus, kitas paprasčiausiai įdėjęs litą, ištraukia du. Ir tai laikoma teisėtu dalyku. Ir todėl šis klausimas ne toks jau paprastas. Tai yra Koncepcijos klausimas („po mūsų nors ir tvanas" ar „išsaugosim viską ateities kartoms"), o klausimas būtų toks: palūkanos – tai vagystė, ar tai normalu. Dabar paimkite Bibliją ir jūs suprasite Konceptualiosios valdžios ir konceptualaus valdymo esmę. Štai kas ten parašyta:

„..tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys. ( Senasis Testamentas, Pakartoto įstatymų knyga, 15 įstatymas "Šabo metai”). Štai kokia yra Biblijinės koncepcijos savininkams suformuota nuostata, direktyva, ką reikia daryti, norint gyventi gerai. Tai reiškia, kad viena šalis spausdina pinigus ir atiduoda juos už procentus, kita šalis, užliūliuota įvairių „ekonomistų" ir įtikinta įvairiais „kilniaširdiškais" tikslais, pati pinigų nesispausdina, o ima juos skolon. Ima popierių už procentus, o atiduoda realų savo turtą (gamyklas, miškus, įvairią produkciją) ir dar įkinko savo piliečius dirbti svetimo naudai. Ne bankininkai sugalvojo tas beprotiškas taisykles. Tai Sistema. Kiekvienoje sistemoje dirba žmonės. Ir jie arba dirba toje sistemoje, arba nedirba, bet pakeisti tos sistemos, kol nepakeista pati koncepcija, yra neįmanoma. JAV doleris, kaip žinoma, yra Biblijinės koncepcijos favoritas ir būtent dėl to jo griūtis neišvengiama, kas jau dabar visiškai akivaizdu visiems blaiviai mąstantiems žmonėms. Tai tik laiko klausimas.

Manhetene (JAV) stovi nacionalinis skolų laikrodis, kuris skaičiuoja visus Valstijų turimus įsiskolinimus. 2008 m. jame pritrūko vietos skaičiams.

Tai įvyko dėl šiuo metu Ameriką krečiančios finansų krizės. Šiai dienai JAV turi apie 17 trl. dolerių užsienio skolą. Kiekvienas JAV pilietis (įskaitant ir kūdikius) yra skolingas apie 145 000 USD. Reik suprasti, kad tokios skolos iš principo neįmanoma gražinti, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių. Tai reiškia, kad šalis bankrutavo. Ir jei šiandien tuos visus dolerius pateiktume apmokėjimui JAV, tai tų dolerių nebūtų kuom apmokėti. O taip jau buvo. Atsigręžkim į istoriją.

1944 m. liepos mėn. Bretton Woods miestelio Mount Washington viešbutyje siekiant atstatyti tarptautinę ekonominę sistemą buvo pasirašyta Bretton Woods sutartis. Ja buvo įteisinta Bretton Woods sistema - tarptautinė monetarinė, fiksuotų valiutos kursų, struktūra. Jos esme – sutarta, kad JAV doleris yra padengtas auksu, o visos kitos valiutos dengiamos doleriu. JAV, o tiksliau, privati kontora Feredalinė rezervų sistema, įkurta Biblijinės koncepcijos savininkų 1913 m., per savo senatorius „prastūmus" Federalinį rezervų aktą, spausdina dolerius ir už palūkanas per JAV vyriausybę platina juos visame pasaulyje, supirkdami gamyklas, meno kūrinius, gamtinius išteklius, net valstybes (netiesiogiai). Dolerių (atspausdintų popieriuku) kiekis pasaulyje sparčiai didėjo, o aukso atsargos JAV mažėjo, dėl ko mažėjo ir pasitikėjimas pačiu doleriu, nes didėjo JAV išorės skolos. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) tai suprato ir 1965 m. pavasarį į JAV nuplukdė laivą su 750 mln. JAV dolerių grynaisiais, kad juos iškeistų į auksą, kaip ir buvo numatyta Bretton Woods sutartyje. Šis demaršas sukėlė JAV prezidento isteriją. Po šio prancūzų žingsnio, tik be tokio ažiotažo, pasielgė ir kitos šalys – Vokietija, Kanada, Japonija. JAV aukso atsargos pasiekė kritinę būklę ir todėl 1971 m. balandžio 15 d. JAV prezidentas Nixon nutraukė Bretton Woods sutartį, kartu panaikindamas fiksuotą aukso ir dolerio vertės santykį, lygų 35 doleriams už unciją.

Atkreipkite dėmesį į paskutiniu metu JT pradėtą diskusiją, kad dolerį reikia pakeisti nauja pasaulio valiuta. O dabar pabandykite atsakyti į klausimą: KAS TO PASĖKOJE IŠ ESMĖS PASIKEIS, JEI KONCEPCIJA LIKS TA PATI?

Kitas, penktasis pagal reikšmingumą esantis prioritetas – genocido ginklas. Čia norėtume priminti, kad prioritetai pateikiami pagal savo reikšmingumą. Pats svarbiausias yra pirmasis – pasaulėžiūra. Jis nulemia istorijos eigą šimtmečiams ar tūkstantmečiams. Jis pats sudėtingiausias ir globaliausias, bet jei juo sudėlioji visus klausimus, tai visa kita yra išsprendžiama. Likę prioritetai yra greičiau veikiantys, bet mažiau efektyvūs.

Taigi, kitas prioritetas, dirbantis pakankamai greitai – genocido ginklai. Jiems priskiriamas alkoholis, tabakas, narkotikai, pornografija, „maistiniai" papildai. Į visuomenės sąmonę jie įdiegti labai meistriškai - kaip laisvalaikio praleidimo priemonės. Pateikiamos įvairios patarlės, priežodžiai, jūs nepamatysite nei vieno filmo be tiesioginės alkoholio ar tabako propagandos. Įsitikinkite patys, beveik nerasite filmo, nesvarbu kada ir kieno sukurto, kur nebūtų rodoma alkoholio gėrimo ar rūkymo procedūra. Tai ir yra tautos kodavimas šiems reiškiniams. Kiekvienas aukštos kvalifikacijos gydytojas patvirtins, kad alkoholis yra baisiausias nuodas-narkotikas. Apie tai jau prabilo ir D.Britanijos mokslininkai (žr. 2009-11-07 „Lietuvos ryto" priede "Rytai-vakarai" išspausdintą straipsnį "Karo lauke - mokslininkai ir politikai").

Paskutinis, šeštasis prioritetas – naikinimo (koviniai) ginklai. Tai pati paprasčiausia valdymo priemonė. Ja paprastai naudojasi tik ta šalis, kuri nėra įvaldžiusi žymiai aukštesnių prioritetų. Jeigu valstybė kovoja su savo tauta naudodama ginklą, tai rodo visišką valdžios konceptualinį neįgalumą. Tai netaikoma dabartinei mūsų valdžiai. Situacija Lietuvoje jau suformuota ir išlaviruoti iš jos nėra taip paprasta. Bet būtina suprasti, kad šis prioritetas yra primityviausias, lyginant su kitais, aukštesniais prioritetais, jis veikia akimirksniu. Jei alkoholiu tautą galima išnaikinti per 20 ar 50 metų, kas ir buvo padaryta su tikraisiais Amerikos gyventojais - indėnais, tai pistoleto pagalba žmogaus nužudymas vyksta akimirksniu, bet, šiuo atveju, iš karto matosi, kas šovė, iš karto matosi, kokie žmonės stovi su automatais, todėl protinga šalis, norėdama užkariauti kitą šalį, niekada nenaudos karinių ginklų. Ji naudosis aukštesniais prioritetais.

Taigi, mes pradėjome kalbą apie Konceptualiąją valdžią. Daugelis supratot, kad tai valdžia, esanti virš valstybių, jų prezidentų, seimų, karalių, virš visų mūsų. Jei visa tai supras bent 20 nuošimčių Lietuvos ar kitų šalių gyventojų, viskas pasikeis. Dabar mus programuoja, kad esame nevykėliai ir neišmanėliai, kad mums nereikia nieko galvoti. Tai tėra tik mums, ŽMONĖMS, svetimos Konceptualios valdžios bandymai mus valdyti. Viskas faktiškai pasikeis nuo to momento, kai dauguma žmonių perpras Konceptualiosios valdžios paslaptis. Visuomenės informavimo procesai sparčiai vyksta visame Pasaulyje. Kviečiame prie jo prisidėti ir Lietuvos žiniasklaidą.

P.S.: šis straipsnis parengtas naudojantis įvairiapuse informacija, paskleista internete, mes negalime išvardinti visų šiame straipsnyje pateiktų minčių autorių, todėl pasirašome – „Autorių kolektyvas".