Kai 1991 metais sužlugo Tarybų Sąjunga, visa pažangi žmonija nusprendė, kad Vakarų pasaulis išlošė Šaltąjį karą, kuris vyko nuo 1946 metų.

Taip, aš pamenu tos pergalės euforiją. Vakarų vertybės nugalėjo! Daugiau niekas nebetrukdo pergalingam demokratijos žygiavimui per planetą! Karų daugiau nebebus, kadangi nebeliko priežasčių jiems kilti!

Taip mums tada atrodė. Ir tokiai nuomonei turėjome rimtą pagrindą.

TSRS subyrėjo į 15 respublikų, virtusių griuvėsiais.

Su švaria sąžine mes nurašėme tuos sausumos gabalus, gal tik nebent kartais pakiršindavome juos tarpusavyje, paorganizuodavome "oranžines revoliucijas", darėme tai, kas būtina, kad tie dariniai neišsikapstytų iš chaoso ir "trečiojo pasaulio" statuso.

Kaip mes suklydome!

Iš tikrųjų rusai visai nepralaimėjo Šaltojo karo. Jie tiesiog iš jo pasitraukė, visiškai teisingai apskaičiavę, kad toji sistema, kuria rėmėsi TSRS, jau nebeatitinka laiko realijų ir kad reikia įvykdyti gilią modernizaciją. Kariškių kalba tai vadinama "atsitraukti, kad pergrupuotum savo pajėgas ir resursus".

Kokia trumpa mūsų istorinė atmintis - rusai taip elgėsi VISADA, kai susidurdavo su rimtu priešu. Net genialusis Napoleonas, užėmęs 1812 metais Maskvą buvo įsitikinęs, kad nugalėjo. Hitleris, atsidūręs vos už 30 kilometrų nuo Maskvos snieguotą 1941 metų žiemą irgi neabejojo, kad karo baigtis aiški... Kuo visa tai baigėsi, mes visi žinome.

Kas gi nutiko?

Rusai apsimetė, kad padovanojo mums pergalę ir leido mums pademonstruoti, kas mes esame iš tikrųjų. Kaip nebūtų apmaudu tai pripažinti, bet taip jau yra. Mes pradėjome bombarduoti visus, kurie mums nepritardavo, mes nusispjovėme į tarptautinius įstatymus, nusmukome iki to, kad viešai mielavome JTO Saugumo taryboje, mes pagal savo užgaidas karpėme pasaulio žemėlapį, mes atstūmėme nuo savęs savo sąjungininkus iš Europos, mes patys sukūrėme krizę, kuri sunaikino pasaulio ekonomiką... Taip taip - mes elgėmės kaip dramblys porceliano krautuvėlėje.

Ir atėjo 2014 metai.

Rusai lengvai ir paprastai prisijungė Krymą. Ėmė ir padarė tai.

Ir mes NIEKO negalėjome padaryti. Visiškai nieko. Kadangi jau nebeturėjome trijų savo dominavimo sudėtinių dalių - tarptautinio autoriteto, finansinės galios, armijos, kuri būtų pasirengusi kautis už mūsų geopolitinius interesus.

Dar daugiau. Nelauktai paaiškėjo, kad dabar jau Rusija yra tarptautinės teisės, teisingumo ir tautų apsisprendimo gynėja.

Ir dabar aš su liūdesiu žvelgiu pro langą, už kurio vyksta referendumas dėl Teksaso atsiskyrimo nuo JAV. Ir turiu pripažinti, kad mes patys visa tai padarėme.

Tai štai - nebuvo jokio Šaltojo karo tarp valstybių (blokų), o buvo konkurencija dėl ateities. Tiksliau, dėl principų, pagal kuriuos ta ateitis bus kuriama.

Rezultatai visiems žinomi.

"New York Times". Redakcinis straipsnis. 2014 kovo 19 diena.

šaltinis

Kas per "rusiška armonika"?

Žr. nuo 13 min.

Taip pat skaityk: Globalizacija: naujo etapo pradžia