Tūkstančiai rūpestingų tėvų ir jaunų dėstytojų šalyje ir visame pasaulyje periodiškai kelia klausimą apie tai, kad mokyklines programas reikia reformuoti. Jie argumentuoja savo požiūrį daugybe pretenzijų šiai sistemai:

Ji neformuoja asmenybės ir netgi priešingai - trina skirtumus tarp vaikų, peršant mokyklose vienodas elgesio formas ir modelius.

Kai kurios žinios mokyklose suteikiamos ne laiku, o jei tiksliau - gerokai anksčiau, nei vaikai gali jas įsisavinti.

Žinių perdavimo iš dėstytojų vaikams sistema veikia neefektyviai, vaikai palieka mokyklas taip ir neįsisavinę, kad planetoje yra šeši žemynai ir keturi okeanai.

Jau dabar kalbama, kad mokykla atima pernelyg daug laiko ir faktiškai atima iš vaikų vaikystę, o ateityje šis procesas dar labiau plėtosis, kadangi žmonijos sukauptų žinių kiekis nenumaldomai auga ir jų įsisavinimui reikia jau ne metų, bet dešimtmečių.

Tačiau metai bėga ir mažai kas iš sėdinčių viršuje įsiklauso į iš apačios ateinančias pretenzijas. Vaikai ir toliau nešioja vienodas uniformas, iki pamėlynavimo studijuoja literatūros klasikus, bėga iš pamokų ir palieka mokyklas su diplomais, kurie demonstruoja geresnį ar blogesnį vidinės infuzorijos sandaros išmanymą, tačiau vaikai dėl to nė kiek neišmoksta prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo. Mums atrodo, kad visa tai - ministrų biurokratizmo, bukumo ar tinginystės rezultatas, atseit jie jau penkias dešimtis metų kasmet vis iš naujo patvirtina pasenusius mokymo planus. Realiai gi mes kaip visada laikome save protingesniais už aplinkinius.

Jei matote, kad švietimo sistema neveda į jos pačios išsikeltą tikslą ir jus tai jaudina - jūs turite pasirinkimą: laikyti žmones, kurie stovi už tų procesų, visiškais idiotais arba pamėginti suprasti, kokių tikslų jie siekia iš tikrųjų.

Atkreipkite dėmesį kokia įdomi žinių sistema pateikiama mokyklose. Mokiniai gauna elementarias žinias iš daugybės sričių: biologijos, astronomijos, geografijos, istorijos, matematikos, fizikos, gramatikos, literatūros, chemijos, užsienio kalbų.

Milžiniška apimtis visiškai tarpusavyje nesusietų žinių ir faktų ir nė vieno iš jų neįmanoma panaudoti praktiškai kasdieniniame gyvenime, nė vienas tų faktų nepriartina jūsų prie gyvenimo prasmės suvokimo, neatneša jums pasisekimo gyvenime, harmonijos su aplinkiniu pasauliu, laimės, ramybės, meilės ir išminties. Nė viena iš tų žinių nesuteikia jums vertybių ir tikslų sistemos, nė vienas tų faktų, nei visas jų kompleksas nesuteikia jums žinių ir išmanymo apie tikrą visa ko prigimtį ir visų pasaulyje vykstančių procesų tarpusavio sąsajas.

Tačiau bet kuri tų žinių sfera gali būti ištraukta iš visos tos košės ir pagilinta universitete iki tų ribų, kai ji taps jau profesionalios žmogaus veiklos instrumentu ir užtikrins pakankamai kokybišką savo pareigų vykdymą, nepaisant to, kad tas žmogus taip ir nesupras visų likusių žinių ir jų tarpusavio ryšių.

Susidomėjimą kelia taip pat ir šie momentai: teoriškai mūsų civilizacija vystosi ir jai reikalingi žymūs mokslininkai, kurie galėtų pastūmėti mūsų mokslą vienoje ar kitoje srityje dar vienu žingsniu į priekį ir padovanoti pasauliui dar gilesnes žinias bei dar didesnius pasiekimus technikos, astronomijos, genetikos, medicinos, fizikos srityse. Mokslininkai turi priartinti mus prie išsipildymo tokių amžinų žmonijos troškimų kaip amžinas gyvenimas, tarpžvaigždinės kelionės, nesibaigiančių energijos šaltinių sukūrimo ir panašiai.

Tačiau tam, kad būtų padaryti neįtikėtini atradimai, iš pradžių būtina įsisavinti visą turimą žinių apimtį vienoje ar kitoje srityje, argi ne taip? O šita žinių masė per pastaruosius pusę šimto metų padidėjo taip smarkiai, kad vien tik norint įsisavinti fizikos pasiekimus, prireiks ne penkių ar dešimties, o kokių 30 metų nepaliaujamo mokymosi. Analogiška situacija kitose mokslo srityse. Tokiomis aplinkybėmis tikėtis, kad atsiras nauji didieji atradėjai ir kad mokslas pažengs gerokai į priekį darosi neįmanoma.

Tai kam gi tuomet mes eikvojame brangų vaikų laiką, versdami juos įsisavinti tas žinias, kurias paprasčiausiai galima ignoruoti, priimant jas kaip duotybę ir vietoje to imti įsisavinti aukštesnius lygmenis. Kam kalti daugybės lentelę ir mokytis dalinti stulpeliu, jeigu tam jau sukurtas kalkuliatorius? Jūs iš tiesų manote, kad be dalinimo stulpeliu neįmanoma išmokyti vaiko suskaičiuoti, kiek laiko prireiks įveikti nurodytam atstumui su nurodytu greičiu? Kam kalti gramatikos taisykles, jei kiekvienuose namuose esama kompiuterio su automatiniais teksto redaktoriais? Jūs iš tiesų manote, kad teisingas žodžio "gyvenimas" parašymas yra svarbesnis už supratimą, ką tas žodis reiškia ir kokia jo prasmė?

Ir nejaugi jūsų niekad nestebino būdas, kuriuo žinios perduodamos sekančiai žmonių kartai? Kol jūsų vaikas sėdi klasėje, dėstytojas diktuoja jam iš atminties ar iš vadovėlio taisykles. Faktiškai jis paprasčiausiai dubliuoja žinias, kurias naujai kartai jau perdavė vadovėlis ir kurias galima perskaityti ir be dėstytojo įsikišimo, jei tų žinių kada nors naujos kartos atstovui kada nors prireiks gyvenime. Gerai, tarkime dėstytojas reikalingas tam, kad išaiškintų nesuprantamas vietas. Tačiau kam tada mes vėl rašomės tas žinias į sąsiuvinius, kurie paskui bus tikrinami?

Kodėl vaikai naudojami kaip spausdintuvai, tiražuojantys informaciją, kurią lygiai taip pat sėkmingai galima tiražuoti spaustuvėje? Ir svarbiausia - kodėl paskui tie sąsiuviniai, užpildyti žiniomis su tokiu kruopštumu, yra išmetami, o ne perduodami naujai kartai, kad jai jau nebereikėtų eikvoti laiko popieriaus terliojimui, o liktų daugiau laiko pamąstyti ir prasiskverbti į tų žinių esmę? Ir kam paskui kviesti prie lentos ir tikrinti, kaip tiksliai pažodžiui vaikas įsiminė žinias, formules, tekstus? Sakysite, kad tai daroma atminties lavinimo labui? Kas yra atminties lavinimas, maždaug 0,2% iš jūsų sužinos psichologijos fakultete. O tai - aklo paklusimo taisyklėms, mąstymo laisvės slopinimo ugdymas, sugebėjimo giliai prasiskverbti į reiškinio esmę pakeitimas aklu paklusnumu autoritetui. Taip vaikai mokomi įsiminti dėsnius ir paklusti dėsniams. Taip jie mokomi būti vergais.

Faktiškai mokykla su mumis padaro štai ką: mums atveriama kaukolė ir taikant valios slopinimo metodus ištisus dešimt metų kemšamos į galvą šiukšlės, kurias galima įsivaizduoti kaip įvairias geometrines figūras, nudažytas įvairiomis spalvomis. Po to kaukolė užklijuojama superklijais ir smarkiai sukratoma, kad subertos informacinės šiukšlės susimaišytų. Po to į ausį įstatoma kaleidoskopo rankenėlė, kuri oficialiai vadinama "Masinės informacijos priemonėmis". Sulig kiekvienu rankenėlės pasukimu, prieš mūsų akis ir mūsų protuose susiformuoja naujas idiotiškas pasaulio paveikslas, neturintis nieko bendro su realybe.

Kad ir kiek mes besukinėtume tą rankenėlę, mes gausime vis naujus ir naujus pasaulio paveikslus, naudodamiesi tuo pačiu elementariausių žinių rinkiniu. Pasukai rankenėlę - ir štai jums tarptautinis terorizmas. Pasukai dar sykį - ir štai griūvantys dangoraižiai Niujorke. Pasukai - ir štai išsigelbėjimas nuo virusinių ligų vakcinų pagalba. Vėl pasukai - ir gripas vėl mutavo į "kiaulės", "paukščių" ar dar kokį nors. Pasukai rankenėlę - ir milijonai žmonių, išsigandę AIDS, maunasi ant savo lytinių organų gabalus riebios gumos. Pasukai rankenėlę - ir visų tautų istorijoje atsirado žymių homoseksualistų.

Aprašytas efektas - tai anaiptol ne "prastas švietimo sistemos darbo rezultatas". Priešingai - šis efektas yra svarbiausias švietimo sistemos tikslas, moksliškai jis vadinamas "Kaleidoskopiniu kretinizmu".

Kaleidoskopinis kretinizmas - tai patologinis žmogaus nesugebėjimas prasiskverbti į dalykų esmę ir savo galvoje susieti atskirus procesus ir reiškinius į vieną visumą, kad susiformuotų vientisa pasaulėžiūra ir kompleksiškas visų reiškinių suvokimas.

Rezultatas labai paprastas: mes žinome, koks yra dolerio kursas, bet nesuprantame, kodėl jis auga. Mes žinome II Pasaulinio karo pradžios datą, bet nesuprantame, kodėl Hitleris išvežė iš visų Europos bibliotekų inkvizitorių vykdytų raganų tardymų protokolus, kodėl sudegino milijonus žydų, ko jis ieškojo Tibete, kodėl jo simboliu tapo svastika, kodėl jis nesiprausė ir nesivalė dantų... Mes žinome, kad driežams atauga uodegos, tačiau nesuprantame, kodėl mums neatauga minų ir sviedinių nutrauktos rankos ir kojos. Mes žinome, kad dantis sudaro kalciu turtingi audiniai, tačiau nežinome, kodėl žmogus - tai vienintelė būtybe planetoje, kuriai nuolat reikalingos stomatologo paslaugos gydant pūvančius dantis. Mes žinome, kad mūsų planeta sukasi aplink Saulę, o ne kabo vienoje vietoje ir nesiblaško pirmyn atgal. Kokia jėga ją išjudino? Ir kas parinko, į kurią pusę ji ims suktis?

Mes tiek daug žinome ir tuo pat metu tiek mažai suprantame, kad tik itin tobula sistema galėjo mus tokiais paversti ir tai yra ŠVIETIMO SISTEMA. Ji štampuoja idealius ir universalius vergus, kuriuos galima panaudoti pačiose įvairiausiose sferose praktiškai be papildomo parengimo, remiantis vien užprogramuotomis jų galvose bazinėmis žiniomis, nesuteikiančiomis galimybės pilnai aprėpti ir suprasti savo vaidmens pasaulyje.

Tačiau šita sistema taikoma anaiptol ne visiems.

Be abejo, esate girdėję tokius žodžius kaip Harvardas, Oksfordas, Kembridžas. Tikriausiai žinote, kad kai kurie turtingi žmonės po pusę metų nemato savo vaikų, išvažiavusių į Angliją, ir dar pinigus moka vien tam, kad jų vaikai įgytų žinių tose mokymo įstaigose. Jūs galite pamanyti, kad tas aukas kompensuoja aukščiausias išsilavinimo lygis bei vaikų bendravimas, draugystė ir suartėjimas su kitais vaikais - išeiviais iš turtingiausių šeimų, kuriems lemta užimti aukščiausius postus pasaulio politikoje ir ekonomikoje.

Tai būtų panašu į tiesą, jei į Harvardą važiuotų gauti aukščiausių akademinių žinių apie paskutinius medicinos ar kitų mokslo šakų pasiekimus. Tačiau kokia prasmė mokyti daugybos lentelės anglų kalba, jei dukart du bet kuria kalba yra lygu keturiems ir važiuoti dėl to už tūkstančio kilometrų bei mokėti iki 250 000 dolerių visiškai nebūtina. Be to, netgi tokios milžiniškos sumos visiškai negarantuoja, kad jūsų vaiką sutiks priimti mokytis kai kurios uždaros mokyklos. Čia nurodyti ir nenurodyti prestižiniai universitetai anaiptol neskursta, nekaulija iš biudžeto pinigų grindų remontui ir gali leisti sau patiems pasirinkti, kam jie suteiks žinių, o kam - ne. Tai kas gi verčia tėvus šitaip aukotis?

Tikriausiai jums bus nelengva tuo patikėti, bet yra viena tokia nedidelė šalis, kurioje esama kelių uždarų mokymo įstaigų, kuriose vaikai mokomi iš kitokių vadovėlių ir tuose vadovėliuose daugybos lentelės nėra. O vietoje jos - "The method of speculative calculation of any fractional and integers construction of a three-dimensional numerical matrix" - "bet kokių sveikų skaičių ir trupmenų skaičiavimo mintinai metodas, sukuriant trimatę skaičių matricą", leidžiantis per kelias sekundes skaičių 648923 mintinai padauginti iš 325787 be jokių kalkuliatorių.

Taip, brangus skaitytojau, tu susidūrei su šituo reiškiniu per TV laidą "Neįtikėtina, bet faktas", tačiau visada galvojai, kad tai fokusas arba išskirtinis talentas, pasireiškiantis itin retais atvejais po to, kai žmogus susitrenkia galvą, iškritęs iš trečio aukšto ant asfalto. O dabar tu žinai, kad tai ne triukas, o METODAS. Ir tai anaiptol ne vienintelis metodas, kurio tu niekad neįvaldysi, jeigu eisi mokytis į mokyklą, kadangi ten ne tik nesupažindins tavęs su šiuo metodu, bet ir padės visas pastangas, kad tu daugiau jau niekad jo neįvaldytum.

Tu niekad neįvaldysi metodo, kuris suteikia galimybę įsisavinti daugiau kaip 120 kalbų ir tarmių be vadovėlių kalimo ir bendravimo su ta kalba kalbančiais žmonėmis. Tu niekad neįvaldysi metodo, kurio pagalba galima daryti poveikį žmogaus psichikai ir elgesiui, dėka gilaus ir pilno jo smegenų darbo principų pažinimo. Tu niekad neįvaldysi ištiso žinių klodo, kuris vadinamas "Metodologinės žinios" ir kuris leidžia prasiskverbti į pačią reiškinių bei procesų esmę ir įvaldyti tų procesų valdymo metodus. Nes šitos žinios suteikiamos iš principo visiškai kitokios švietimo sistemos rėmuose. Jos pavadinimas - "Mozaikinė" sistema ir ji suformuoja taip vadinamą "mozaikinę pasaulėžiūrą".

Kad suprastumėte pagrindinį šios sistemos principą, įsivaizduokite pazlą (puzzle) - žaidimą, kurioje paveikslas suskaidomas į daugybę dalių, o paskui sudėliojamas iš naujo, logiškai derinant fragmentus pagal formą ir išlaikant galvoje bendrą paveikslo vaizdą.

O dabar įsivaizduokime, kad mūsų vaikui davė pasižiūrėti į neįtikėtinai gražų stebuklingą paveikslą, kabantį ant sienos, kuriame vaizduojamas visas mūsų pasaulis, visa mūsų visata, visos ją sudarančios dalys, visi išmatavimai, reiškiniai ir procesai, visi objektai ir visos jų būsenos. Ir jam paaiškino viską tame paveiksle - apie tikrąsias karo Gazos sektoriuje priežastis, apie termobranduolinės reakcijos Saulės gelmėse principą, apie fonetinių konstrukcijų transformavimo į vaizdinius smegenyse subtilybes. Paaiškino taip, kad nebeliktų jokių klausimų ir abejonių. Taip, kad viskas būtų galutinai aišku, susieta priežastingumo ryšiais, kad viskas sąveikautų ir plėtotųsi tiesiog vaiko akyse ir keltų jam susižavėjimą savo neįtikėtinu sudėtingumu ir mechanizmo harmonija. Paaiškintų taip, kad visas pasaulis tilptų jo delne ir būtų jam toks paprastas ir aiškus, tartum tas vaikas ir būtų ta jėga, kuri visa tai sukūrė.

Dabar įsivaizduokime, kad visą tą paveikslą sukarpė į pazlus, kur kiekviena atskira detalė - tai atskiros žinios apie biosferą arba žemės gelmes, apie visatos sandarą arba energiją, apie gamtą arba materiją, apie žmogaus smegenis arba protą, apie kūną arba apie ląsteles, apie vandenį ar orą, apie visuomenę ar žmoniją, apie evoliuciją arba kultūrą, politiką arba ekonomiką, apie galutinį tikslą arba apie prasmę. O išsikišusios dalys arba įgilinimai kaimyninėse pazlo detalėse - tai priežesties-pasekmės ryšiai, parodantys, pagal kokius principus tos detalės sąveikauja.

Dabar padarykime tą patį, kas daroma paprastose mokyklose, o vėliau - visuomeniniame gyvenime: atverkime kaukolę ir suberkime visa tai kaip šiukšles iš kibiro. Uždarykime kaukolę, paimkime vaiką už ausų ir imame purtyti, kol galvoje nesusiformuos visiška košė iš išsibarsčiusių pazlų. Tada įstatome į ausį rankenėle kaleidoskopui sukti - Masinės informacijos priemones ir įjungiame "Žinių laidą", t.y. pradedame sukti kaleidoskopą, prievartaudami smegenis melu, dezinformacija ir faktų iškraipymais. Ir... Ir nieko neatsitinka.

Nes bendro vaizdo žinojimas neleidžia dirbtinai įdiegti naujų elementų. Nes visų priežastingumo ryšių ir sąveikavimo paslapčių išmanymas neleidžia sumaišyti elementų, sukeisti juos vietomis. Nes pasaulis negali būti skirtingas - jis vieningas, o skirtingi gali būti tiktai požiūriai į jį tuo atveju, jei tie požiūriai neišsamūs ir ne viską aprėpia. Mozaikos dviem skirtingais būdais nesudėliosi. Esama tik vieno būdo, kuriuo įmanoma iš detalių sudėlioti vientisą nuostabų pasaulio paveikslą. Ir tas, kuris bent kartą jį matė, jau niekad nebebus apgautas ar suklaidintas. Ir netgi trūkstant vieno ar kelių elementų, paveikslas gali būti atkurtas mintyse. Nes mes jau žinome, koks jis turi gautis, ir kokie elementai padėti vienas šalia kito ir kaip jie sąveikauja.

Mums sakoma, kad viskas kas gyva atsirado iš neorganinių junginių ir iš pradžių užgimė vienaląstė gyvybė. O mes sakome: liaukitės, vyručiai, nekabinkite makaronų mums ant ausų - mes žinome, kokia yra vienos ląstelės vidinė sandara, mes matėme, kokie neaprašomo sudėtingumo procesai vyksta jos gelmėse. Mes žinome, kad visų šiuolaikinės technikos ir šiuolaikinio mokslo pasiekimų nepakaks, kad dirbtinai imituotume procesus, vykstančius vienoje vienintelėje ląstelėje. Ir jūs mums sakote, kad ji atsirado atsitiktinai, iš vandens ir akmens? Ir šios idėjos autorius yra Darvinas, kurio knygos apie evoliuciją leidimui pinigų davė tūlas seras Rotšildas?

Mums sakoma, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą, įsukdamas jam į korpusą rankas ir kojas, o Ieva buvo sukurta pasismaginimui, kad naktį nebūtų taip nuobodu po obelimi gulėti, o sukurta ji buvo išlupus iš Adomo kūno šonkaulį. O mes sakome: liaukitės, nesukit mums galvų tais religiniais paistalais, mes matėme, kad yra moteriškos XX chromosomos ir kaip atrodo vyriška Y chromosoma. Ir nieko bendro su raide Y jinai neturi. Realiai tai apkarpyta (su neišvengiamu informacijos praradimu) moteriška X chromosoma, kas vienareikšmiškai byloja, kas iš ko atsirado.

Mums sakoma, kad Pasaulio prekybos centro bokštus atakavo teroristai, vadovaujami ben Ladeno. O mes sakome: taip taip, žinoma, mes tai girdėjome... CŽV, projektas "Kaukazas", karas Afganistane, prekyba heroinu, Bušo ir ben Ladeno klanų draugystė, mudžachedų treniravimas JAV bazėse, duomenų bazė al Kaida, terorizmas, priešo įvaizdis, kuriamas amerikiečių tautai bauginti, pasaulinio chaoso kūrimas, dolerinė ekspansija į Iraką, pasaulinės naftos produktų rinkos kontrolė, vieninga pasaulinė vyriausybė...

šaltinis