ŠIZOFRENIJA ―schizō skaldyti + phrēn protą ― psichinė lyga. Ir kaip šizofrenijos pasekmė „⁸Žmogus kurio mintys dvejinasi nėra tvirtas visose savo veiksmuose"  ― Jokūbas, 1 skyrius.

* * *

Pavyzdžiui, „Naujasis Testamentas", manipuliuojant Jėzaus vaizdu, judėjų (žydų) rasizmo klausimais pateikia iškarto dvi visiškai priešingas (viena kitą neigiančias) nuomones: viena nuomonė jį peikia, kita – pateisina ir siūlo priimti judėjų (žydų) rasizmą [judėjai (žydai) aplamai negatyviai vertina visas kitas tautas] kaip kažką Dievo palankumą pelnantį.

Tai aiškiai matosi iš dviejų naujatestamentinių siužetų:

1. Dialogas tarp įstatymininko (judėjo-rasisto) ir Jėzaus, klausimu: o kas gi mano artimas?

²⁵ Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" ²⁶ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" ²⁷ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. ²⁸ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi". ²⁹ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" ³⁰ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. ³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas [judėjus (žydas), sinagogos tarnautojas]. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. ³² Taip pat ir levitas [levitai – aukščiausios kastos judėjai(žydai)-rasistai, kuriems leidžiama traktuoti įstatymą], pro tą vietą eidamas, jį matė [priėjo, pasižiūrėjo] ir praėjo pro šalį. ³³ O vienas pakeleivis samarietis (ne žydas), užtikęs jį, pasigailėjo. ³⁴ Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. ³⁶ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" ³⁷ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą [ir padėjo]". Jėzus atsakė: „Eik, ir tu taip elkis!" ―Evangelija pagal Luką, 10 skyrius

Šiuo atveju Jėzus peikia judėjų (žydų) rasizmą kaip klaidingą įsitikinimą dėl jų rasinio pranašumo (išskirtinumo, išrinktumo) virš visų kitų tautų (ne žydų).

2. Dialogas tarp nežydės ir Jėzaus:

²¹ Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.²² Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė (ne žydė) ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!" ²³ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!" ²⁴ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis" [t.y. tik pas klystančius žydus]. ²⁵ Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!" ²⁶ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunims". ²⁷ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunys ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo". ²⁸ Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai". Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. ― Evangelija pagal Matą, 15 skyrius

Šiuo atveju Jėzus elgiasi kaip žydas-rasistas, ir nusprendžia padėti nežydės (kananietės) dukrai ne dėl to, kad ji, įtikėjusi, kreipėsi pas jį „Viešpatie, padėk man!", o dėl to, kad ji pripažino savo padėtį, prilygstantį šuns, „pasaulio šeimininkų" – judėjų atžvilgiu.

Po perskaityto savaime ateina besidvejinanti mintis maždaug „stovėk ten eik čia": pirmame siužete Jėzus peikia žydų rasizmą, ir tuo pačiu peikia savo paties elgesį, kuris aprašytas antrame siužete...

Kad netapti šizofreniku skaitant bibliją, būtina aiškiai atsakyti į klausimą: kuriuo atveju „Naujasis testamentas" parodo tikrąjį Jėzaus veidą, ir kuriuo ― svaičioja (neša ereziją) Jėzaus atžvilgiu?

O šis klausimas, savo ruožtu, kelia kitą klausimą: ar viskas „šventuosiuose raštuose" nuo Dievo?

Ir, pagaliau, trečias klausimas: jei ne viskas nuo Dievo, tai tuomet nuo ko tas „ne viskas"? Ar tik ne nuo biblinio projekto kūrėjų (užkulisių)?

Juk būtent pasaulio užkulisiams (vergvaldžiams, lėlininkams, globaliam prediktoriui) nuo senų laikų visuomet buvo reikalinga tauta, kuri „nėra tvirta visose savo veiksmuose",― kuri neskiria gėrio ir blogio, ir dėl to neryžtinga, baili, kuri visada viskuo abejoja, kuriai tuo pačiu klausimu galima įpiršti priešingas nuomones (priklausomai nuo padėties), ir dėl šios priežasties tokiomis tautomis galima lengvai manipuliuoti...

Путь промысла Его неведом потому,

Что вера есть в него,

но веры нет Ему!

(Ф.И. Тютчев)