Pasaulinio mokslo vystymasis visada yra lydimas klaidingomis hipotezėmis, postulatais, neteisingu požiūriu į tuos ar kitus faktus, įvykius. Po kiek laiko atsiranda nauji, žymiai tikslesni duomenys apie pasaulį, kuris mus supa, ir mokslas turi daryti žingsnį pirmyn. Tai normalus vystymosi kelias, kurio mes negalime pakeisti. Postulatų (postulatas - tai teiginys apie gamtos reiškinį, kad taip gali būti, bet niekuo nepagrįstas, kuris turi būti patvirtinamas arba paneigiamas bandymai) kiekis vis turėtų mažėti, nes jie turėtų virsti bandymais patvirtintais dėsniais, arba paneigi ir jų atsisakyta. Bet šiuo metu šiuolaikinis mokslas daugiausia remiasi niekuo nepatvirtintais postulatais, ir jų kiekis vis didėja (siekiant paaiškinti vieną postulatą, sukuriamas naujas ir t.t.).

Pabandysiu tai patvirtinti, ir pradėsim nuo fizikos ir, didžiausią įtaką joje turinčios, Alberto Einšteino reliatyvumo teorijos, klaidingai sukurtos 1905 metais. Beje, šios teorijos tikrieji kūrėjai buvo Ž.A.Puankare ir G.A.Lorencas, o Einšteinas dirbo patentų biure ir turėjo priėjimą prie jų darbų, kuriuos ir nusavino pagal žydiškas gyvenimo taisykles (teorijoje vis dėlto liko Lorenco vardu pavadinta pagrindinė formulė). Patentų biure, nugvelbtą rankraštį, kūrybiškai perdirbti, padėjo jo žmona slavė, kuri su juo, mokėsi viename institute (vėliau jis jai, tuo metu, jau buvusiai žmonai, už tai išmokėjo dalį pinigų, iš savo gautos "Šnobelio premijos”).

Kas buvo tas Einšteinas iki tos teorijos? Albertas gimė Vokietijoje, buvo labai silpnas vaikas, vystymasis kurio atsiliko nuo bendraamžių. Tik 7-nių metų būdamas pradėjo tarti rišlias frazes. Mokėsi labai blogai, nes mokytojams dar būdavo ir sunku suprasti jo sulėtintą kalbą.  Nors žydelis pristatė psichiatrinio dispanserio pažymą apie savo debilumą tikėdamasis nuolaidų moksle, likus metams iki gimnazijos baigimo mokytoju kantrybė baigėsi, ir chroniškas dvejetukininkas buvo išbrauktas. "Didysis genijus” turėjo pereiti į kitą gimnaziją ir ten iškamuoti vidurinį išsilavinimą. Į institutą būsimoji įžymybė įstojo tik iš antro bandymo ir tai su giminaičio žydo rankos pagalba. Albertui, vos trejetui apgynus diplomą, pasiūlė pačiam susirasti darbą, skirtingai nuo bendrakursių, kurių dauguma liko dirbti universitete. Du metus trejetukininkui niekas nieko gero nepasiūlė, kol jis neįsitaisė dirbti patentų biure klerku. Na toliau žinote...

Už klaidingą mokslo vystymosi kelią, kuris naudingas tiems, kas ir toliau nori manipuliuoti ir valdyti žmoniją, A. Enšteinas paprašė Nobelio premijos. Ji, pagal susitarimą, jam ir buvo skirta, bet ne už reliatyvumo teoriją, kuri jau tada kėlė abejonių bangą, o už antrąjį fotoefekto dėsnį (šio reiškinio tik vienas konkretus atvejis, ir tas nuvogtas iš vokiečio G.Gerco), nors A.G. Stoletovas, rusų mokslininkas, atradęs patį foto efekto reiškinį, jokios premijos negavo. Tai tarsi sustipriną žmonių tikėjimą šios teorijos tikrumu, nes daugelis žmonių net nežino už ką gavo Nobelio premija šis apsukrus žydžiokas. Susitarimas buvo įvykdytas, ir kiekvienas gavo tai ko laukė - Enšteinas premiją ir visų laikų genialiausio mokslininko vardą, o kita pusė žmonijos - vystymosi klaidingą kelią, vedantį į ekologinę katastrofą. Dabar, manau, galima visiškai kitaip pažvelgti į šią Enšteino foto, ir ką tai reiškia turbūt aišku.

Gal kažkam pasirodys, kad Enšteinas ir kompanija sąžiningai nesuprato ir klydo, kaip dažnai būdavo moksle, neturėjo šiuolaikinių prietaisų ir panašiai, pabandysim tai paneigti  teoriškai  praktiškais bandymų ir naujausių tyrimų pavyzdžiais.

Visi, kas nors kiek domisi fizika, žino, kad Enšteino teorija pagrinde remiasi A.Maikelsono ir E. Morli atliktais bandymais. Bet mažai kas žino, kad interferometru (prietaisas spinduliuojantis šviesos srautus), kuriuo naudojosi jie, šviesa bendroje sumoje nueidavo 22 metrų distanciją. Eksperimentas tęsėsi tik keturias dienas (8,9,11,12 liepos 1887 metų). Per visas šias dienas duomenys buvo nuimami tik 6 valandas ir atlikti 36 prietaiso pasukimai. Ir vis dėlto, buvo užregistruoti teigiami duomenys, įrodantys efyrinio (eterinio) vėjo būvimą, bet jie buvo ignoruoti.
Amerikiečių fizikas Daitonas Mileris (1866-1941) 1933 metais žurnale (Reviews of Modern Physics) išspausdino savo eksperimento rezultatus. Bandymai buvo vykdomi daugiau nei dvidešimt metų (Nuo1902 iki 1926). Bandymui jis sukūrė interferometrą, kuriame spindulys praeidavo 64 metrus. Tai tris kartus jautresnis prietaisas nei Morlio. Parodymai buvo nuimami įvairiu paros laiku, įvairiu metų laiku. Parodymai buvo nuimti 200000 kartų, interferometras pasuktas 12000 kartų, periodiškai pakeliamas į kalną (Vilsono kalno aukštis 2000 metrų, kur buvo atliekami stebėjimai).

Palyginti kuriame bandyme daugiau tikslumo manau nereikia. D. Mileris apie savo bandymo rezultatus, įrodančius efyrinio (eterinio) vėjo buvimą (tai yra daugiamatės erdvės, sudarytos iš skirtingų materijų, žinom kad 7, būvimą), rašė laiškus Einšteinui. Einšteinas į tai žiūrėjo gana skeptiškai ir pareikalavo įrodymų, kurie jam buvo pasiusti.  Po rezultatų gavimo jokio atsakymo nebuvo. Mirus D. Mileriui 1941 metais, apie jo bandymus buvo užmiršta, niekas ir niekada apie tai nerašė, tarsi tokio mokslininko  nebuvo, nors jis buvo gana įžymus amerikiečių mokslininkas.

Iš viso šito peršasi tik viena išvada, kad klaidingas visatos supratimas žmonijai buvo primestas specialiai, už Enšteino stovinčių žmonių baimės, kad įgijus tikras žinias, žmoniją jie nebegalės kontroliuoti ir valdyti. Bet ir vystymasis klaidingu keliu privedė prie to, kad atsiradus naujiems, žymiai tikslesniems prietaisams, gauti eksperimentiniai duomenys visiškai paneigia Einšteino teoriją.

Tai radijo teleskopo ”Habl”, išvesto amerikiečių virš žemės orbitos, išnagrinėti duomenys davė visiškai netikėtus rezultatus tyrinėtojams. Išanalizavus radijo bangas, atkeliavusias iš 160 atskirų galaktikų, JAV Kanzaso universiteto fizikai padarė nuostabų atradimą, kad elektromagnetinių bangų spinduliavimas tarsi sukasi, priklausomai nuo to, kaip juda erdvėje - skirtingose vietose skirtingai,  silpnai matomas piešinys, primenantis kamščiatraukį. Pilnas "kamščiatraukio” apsisukimas matomas kas kiekvieną milijardą mylių, kurias praeina radijo bangos. Tai tarsi šviesos poliarizacija, iššaukiama tarpgalaktinių magnetinių laukų. Šių bangų apsisukimų periodiškumas priklauso nuo kampo, kuriuo juda bangos, tariamai orientavimosi ašies, praeinančios per erdvę. Na jeigu trumpiau, tai toks elektromagnetinių bangų judėjimas įrodo daugiamatės erdvės egzistavimą. Tokį atradimą padarė daktaras astrofizikas D.Hodlandas ir D. Ralstonas 1977 metais. Tai buvo publikuojama (Reviews of Modern physics). Noriu paaiškint, kad efyrinis (eterinis) vėjas, užregistruotas Milerio bandymuose ir radijo bangų sklidimo pasikeitimai, priklausomai nuo krypties, vienas ir tas pats reiškinys.

Tai gal antroji postulato dalis teisinga? Pagal kurią šviesos greitis yra pastovus visoje visatoje ir yra konstanta (Nekintantis ir lygus 300 000 km. Per sekundę) materija negali judėti greičiau šio greičio.

Mokslų daktaro L. Vango pravesti eksperimentai Prinstoune davė pritrenkiančius rezultatus. Eksperimento esmę sudaro tai, kad šviesos impulsai, praleidžiami pro erdvę, užpildyta išretintomis Cezio dujomis, įgavo greitį, kuris 300 kartų viršija šviesos greitį. Kas įdomiausia, pats L.Vangas ir jo grupė, bijodami aišku ko, stengiasi visais įmanomais būdais pateisinti bandymo rezultatus, pririšant juos prie Einšteino teorijos, nors greitis gautas ir tai yra faktas, kuris  neigia Einšteino teorijos teisingumą.

Tai rodo kokia yra mokslo visuomenės padėtis, kai jie bijo pripažinti to, ką atskleidė. Vėlgi jaučiamas kažkieno spaudimas, to kas nori, kad žmonija keliautų klaidingu keliu. Jei kas ir prasiskverbia pro tą primestą mums realybės iliuziją, tai tie žmonės ir tai, ką jie sukūrė, sunaikinama. Taip atsitiko su N.Tesla, mokslininkas, kuris sukūrė įrangą ir prietaisus, kurių veikimas rėmėsi visai kitais principais, ir daugelis iš jo išradimų galėjo išlaisvinti žmoniją nuo energetinės krizės, tuo pačiu išsaugant planetos ekologiją. Jis sukūrė elektros generatorių, kuriam nereikėjo jokio kuro, elektros energija buvo gaunama tiesiai iš erdvės, rado paprastą ir pigų būdą išskaidyti vandenį į vandenilį ir deguonį, galėjo perduoti elektros energiją be laidų bet kokiu atstumu ir t.t. Po visų šių atradimų pademonstravimo N.Tesla "atsitiktinai" papuolė po automobiliu ir, susirgęs, greit mirė. Po jo mirties visi darbai buvo paimti JAV spec. tarnybų, pati laboratorija sulyginta su žeme, o mechanikas, kuris padėjo įgyvendinti  sumanymus, dingo visiems laikams. Tuo viskas ir baigėsi, niekas nebuvo panaudota, pritaikyta iš jo darbų žmonijos labui (nebent tik JAV spec. tarnybom, pvz HAARP).

Pagal Einšteino antrąjį postulatą, šviesos greitis vakuume yra konstanta (nekintantis dydis) ir maksimalus visiems materialiniams objektams. Jeigu materialinio objekto greitis bus didesnis nei konstanta, tai pagal Lorenco formulės atliktus pertvarkymus masė turėtų artėti prie begalybės, skaitant ir tariamą fotono masę. Tai turėtų įvykti teoriškai. O realybėje realus lazerio spindulys, praeidamas pro realias cezio dujas, judėjo greičiu, 300 kartų (90 000 000 km./s) greičiau nei "leidžia" jam formulė. Kas svarbiausia, fotonų masė, šiame šviesos impulse, ne tapo begaline. Fotonai liko tokie pat, kaip ir prieš patekdami į specialią dujų aplinką. Gamta negyvena ir nepaklūsta matematikos įstatymams, kurie yra tik proto žaidimai, daugiau ar mažiau atspindintys matomą realybę. Gamta nesitaikys prie įstatymų, matematikų sugalvotų, prie teorijų, pagrįstų matematinėmis formulėmis. Matematikai apie tai, kartais visiškai užmiršta, susižavint abstrakčiu, savo proto žaidimu. Prie matematikos dar grįšim vėliau. 

2000 metais Italijoje (Italian National Research Council) savo eksperimentuose, su mikrobangomis, gavo greitį 25%viršijantį šviesos. Tai eksperimentai, kurie paneigia praktiškai, Enšteino teorijos teisingumą, bet su teorija pasirodo irgi  negerai.

1904 metais Olandų fizikas Lorencas, pats to nesuprasdamas, išveda Doplerio efekto formules. 1905 metais A. Einšteinas įveda į teorinę fiziką stebėtoją ir skraidantį laikrodį. Be šių dviejų dalyvių, sumodeliuoti Doplerio efektą, neįmanoma jo specialioje teorijoje. Sumodeliavus Doplerio efektą, Einšteinas pakeičia tikrąsias priežastis, dėl kurių atsiranda šis efektas, į melagingas priežastis ir paverčia Doplerio efektą į specialią reliatyvumo teoriją. Matematiniam savo teorijos pagrindimui, jis paima Lorenco formulę, atskleidžiančią Doplerio efektą. Kuri savo išore nepanaši į jau žinomas ankščiau formules, atskleidžiančios tą patį Doplerio efektą. Kitaip sakant užmovė ant karvės ragų kepurę, o kanopas paslėpė, uždėjus kerzinius batus ir aiškina, kad tai ne karvė. Tai, tarsi testas žmogaus kvailumui patvirtinti. Mus supantis pasaulis, yra matomas buvusiam laike, nes, kad vaizdas patektų, iki reikiamų neuronų, reikalingas laikas -t, per kurį šviesos fotonas turi nukeliauti atstumą, iki atitinkamų neuronų -S. Kuo atstumas didesnis, tuo daugiau laiko reikia šviesos fotonui jį įveikti. Pavyzdžiui, nuo mėnulio šviesa atkeliauja, per 1,33 sekundės. Tai, reikia suprasti, kad visi matomi reiškiniai vyko jau praeitį, o ne realiame laike, net savo atvaizdą veidrodyje, matote buvusiame laike, nes jam nukeliauti atstumą, iki neuronų reikia laiko. Einšteino teorinėje fizikoje šito nėra, nes ten neegzistuoja tokios kategorijos kaip atstumas -S. Todėl ten, fiksuojamas tik subjektyvus kažkokio reiškinio, ar įvykio laikas. Tam jis sugalvoja postulatą, apie dviejų įvykių buvimą, vienu laiku. Šis postulatas skamba taip: du įvykiai įvyko vienu ir tuo pačiu metu, jei stebėtojas pamatys juos vienu laiku. Tai reiškia, jei mėnulyje blykstelėjo žaibas, jūs iškart jį pamatot, nekreipiant dėmesio į atstumą, kurį turi nueiti šviesos fotonas nuo mėnulio iki jūsų akies tinklainės ir neuronų (1,33 sekundės). Bet toks absurdas įmanomas tik tada, kai tarp mėnulio ir žemės nebūtų atstumo -S. Tokiu būdu, panaudojus savo nesąmoningą postulatą, Einšteinas atsikrato atstumo - S, ir gauna galimybę, keisti konkretų įvykio laiką (konkretus laikas-pagal Niutono teoriją). Taip atsirado subjektyvus laikas. Su tuo subjektyviu (abstrakčiu) laiku galima kurti stebuklus, padidinti arba sumažinti vienos sekundės trukmę.

Iki Einšteino (o tiksliau jo žmonos), teorinėje fizikoje nebuvo nei stebėtojo, nei skraidančio laikrodžio. Sekundės etalonas tada buvo 1/86400 dalis apsisukimo laiko meridiano. Įvedamas klaidingas sekundės etalonas 1/86400 dalis apsisukimo laikrodžio rodyklės. Antrasis postulatas, apie šviesos greičio pastovumą, panaikina menamą  šviesos greitį c<c`arba c>c`. Šviesos greitis šviesos šaltinio judėjimo greičio atžvilgiu - c` . Tai buvo reikalinga tam, kad atsikratyti menamo šviesos greičio c`= (c-v) arba (c+v) priklausomai nuo to, ar šviesos šaltinis artėja, ar tolsta.

Svarbiausia, ką norima buvo pasiekti su šia specialiąja reliatyvumo teorija, tai užkirsti kelią tyrinėjimams ir teoriniam vystymuisi, fizikos supratimo, surišto su efyro (eterio) buvimu, kitaip sakant, daugiamatės erdvės egzistavimu. Nors apie tai, buvo rašoma jau 19- tame amžiuje.

 

  Su chemija irgi, ne viskas gerai. Pasirodo, Mendelejevo cheminių elementų lentelė, kurią moko mokykloje, falsifikuota po Mendelejevo ir jo  bendražygių paslaptingos mirties. Pagrindinis neatitikimas, su paskutinį kartą publikuotą 1906 metais originalią lentelę, tai nulinės grupės ir nulinės eilės dingimas iš jos. Elemento X iš nulinės eilės, nulinės grupės dingimas, kuris buvo viršutiniame kairiame kampe. Tai Niutonis (efyras), kuris yra visko pradžia ir pabaiga, sudaro visos lentelės esmę, patvirtina daugiamatės erdvės egzistavimą. Nors, pats Mendelejevas visada pabrėždavo erdvės efyro didžiulę reikšmę, po jo mirties, realityvumo teorijos šalininkai, melavo ir aiškino, kad jis buvo prieš efyro (daugiamatės erdvės) egzistavimą.

Toks klaidingas požiūris ir daugiamatės erdvės ignoravimas stumia šiuolaikinį mokslą ieškoti "išsigelbėjimo", skaidant atomus ir elementarias dalelytes, brangiai kainuojančiose sinchotroniniuose greitintuvuose. Šio pavojingo eksperimento metu, klaidingai tikimasi surasti, prieš-materiją (kvark-gliuninę plazmą), tai pačių fizikų sugalvotas terminas, remiantis jų klaidinga kosmologine "Didžiojo sprogimo" teorija. Jeigu vis dėlto netyčia, ši šiuolaikinių fizikų svajonė išsipildytu, tai butų greičiausiai dirbtinai sukurta, visos gyvybės pabaiga, pačios planetos sunaikinimas.

Dabar truputį apie problemas matematikoje. Jų yra nemažai, bet aš pabandysiu paliesti vieną iš jų. Visiems gerai žinomas algebros dėsnis skamba taip, kad  kvadratinė šaknis gali būti tik iš teigiamo skaičiaus, nes tai veiksmas atvirkščias pakėlimui kvadratu. Bet koks skaičius, ar teigiamas, ar neigiamas, pakėlus kvadratu tampa teigiamas. 2х2=4 ir    (-2)х(-2)=4, tai žino visi. Bet aukštojoj matematikoje, atliekant kai kuriuos matematinius pertvarkymus, išskaičiuojant realius fizikinius procesus, po kvadratine šaknimi atsiranda neigiamas skaičius (-1). Tikras absurdas, žiūrint iš matematinių aksiomų pusės, to neturėtu būti, bet vis dėlto šis absurdas atsirado.  Iš šios susidariusios padėties, egzistavo akivaizdi išeitis. Absurdo atsiradimas rodo, apie klaidingo kelio pasirinkimą, problemai išspręsti, apie prieštaravimą tarp naudojamo matematinio būdo ir  užduoties sprendimo, naudojantis šiuo matematiniu būdu, sprendžiant realią fizikinę užduotį, aprašančią realų fizikinį reiškinį. Bet niekas net nepagalvojo apie tai. Kur kas lengviau išeiti iš aklavietės, pasinaudojant "rankų miklumu". Kam keisti viską, kai galima apgauti. Išeitis buvo rasta. Jei matematika sako, kad nėra kvadratinės šaknies, iš neigiamo skaičiaus, tai reiškia neigiamas skaičius turi dingti. Pasakyta padaryta. (-1) pakeistas, kaip - (i) kvadrate, kur ( i ) - taip vadinamas menamas vienetas, o kas tai ir kur tas menamas vienetas egzistuoja tikrovėje, niekas nepaaiškino. Jei egzistuoja menamas vienetas, tai turi egzistuoti ir menama realybė. Na, ar verta kreipti dėmesį, į tokias "smulkmenas". Aišku ne, nes tada išeina, kad galima keisti (-1) ir kitose matematinėse lygybėse. Jei, tai daryti, gaunasi visiškas chaosas. Todėl, taip ir nedaroma. Jei, sakysim sudedant dvi kriaušes, galima būtų gauti ir keturis agurkus, ar pomidorus ir ne būtinai keturis. Taip, kad matematikai, to nedarė, o ėmė naudoti menamą vienetą, kada jiems buvo naudinga ir patogu, sukurdami tam tikslui, visą matematikos skyrių, kintamos kompleksinės funkcijos. Ir tik šioje "teritorijoje" egzistuoja oficialiai pripažintas menamas vienetas, o visoje likusioje matematikos šalyje (-1) lieka (-1) ir jokių menamų skaičių nėra. Galima apgauti kitus, bet neapgausi savęs. Kažkam vėl gi, tai naudinga, tie absurdai ir klaidingas kelias.

Kas liečia antropologiją ir anatomija. Čia irgi rasime daugybę neatitikimų ir fantazijų. Pagrindinis veikėjas šioje srityje Č. Darvinas ir jo gyvūnijos evoliucijos vystymosi teorija. Jis pats teigė, kad mano teorija neteks prasmės, jei mes nerasime tarpinių, evoliucinio vystymosi rūšių. Pavyzdžiui tarp žuvų ir roplių, paukščių ir žinduolių ir t.t. Bet, iki šiol antropologai nerado nė vienos tokios iškasenos, tai patvirtinančios. O, jei ir buvo pateikiamos tokios, dažniausiai būdavo vėliau nustatoma, kad tai klastotės. Pavyzdžiui, evoliucijos pasekėjai, netgi sugebėjo kuriam laikui įtikinti visuomenę, kad jie rado tarpinę žmogaus vystymosi grandį, tam tikslui pritvirtinę žmogaus žiauną prie gorilos skeleto, bet vėliau viskas išaiškėjo. Pagrindine, žmogaus evoliucijos žemėje įrodymo dalimi ilgą laiką buvo laikomas Neandartalietis (Tarpinė  grandis tarp žmogaus ir beždžionės). Bet atradus jo kūną, visą įšalusį alpių ledynuose, atsirado galimybė patyrinėti jo DNR ląstelę. Ir visų Darvino pasekėjų nuostabai, ji visiškai nesuderinama su žmogaus DNR, kaip pavyzdžiui genetiškai nesuderinami arklys ir zebra, nors abu priklauso kanopinių rūšiai. Tos humanoidinės rūšys ne, tik kad nesuderinamos, bet ir negali turėti sterilių hibridų, pavyzdžiui kaip, tarp arklio ir asilo, juos sukryžminus. Tai reiškia, kad Darvino evoliucijos pasekėjai, neteko pagrindinio savo argumento ir Neandartalietis (jų dar galima kartai pamatyti kalnuose, jie vadinami Jeti, ar sniego žmonėmis), niekaip negali būti žmogaus protėviu. Tuo labiau, kad beveik visos rasės atsirado vienu metu (aš turiu galvoje juodaodžiai, raudonodžiai, geltonodžiai, baltieji atsirado anksčiau) ir skirtinguose kontinentuose. Paleontologai ir antropologai negali rasti nė vieno šiuolaikinio žmogaus protėvio skeleto, nors randa kitų humanoidinių rūšių iškasenas, išmirusių prieš milijonus metų.  Prieš atsirandant Homo Sapiens Mitgardo žemėje, Neandartaliečių populiacija buvo gana didelė žemėje ir jie užėmė tą pačią pragyvenimo nišą, kaip ir žmogus. Nors jie buvo fiziškai stipresni ir geriau prisitaikę prie vietinių sąlygų, vis dėlto jų populiacija išnyko, nes reikėjo atlaisvinti užimamą gyvenimo nišą žmonėms. Tam padėjo mūsų protėviai, atsiuntę mus čia į Mitgard žemę. Tuo pačiu galima paaiškinti ir visų gyvūnų atsiradimą, kadangi nerandama jų evoliucinio vystymosi tarpinių rūšių, jie irgi galėjo čia būti atgabenti iš kitur. Nors evoliucinis vystymasis iš primityvaus prie sudėtingo, gal ir turi pagrindo, bet toks gyvūnų ir žmogaus vystymosi kelias, buvo ne šioje planetoje, o tai vėlgi patvirtina, kad mes buvome patalpinti specialiai, į šią ekologinę nišą, kuri buvo kruopščiai  paruošta, mūsų protėvių iš anksto. Kiekvienas realiai mastantis žmogus, turėtų užduoti sau klausymą. Kodėl šiuolaikinis žmogus, taip stipriai skiriasi, nuo taip vadinamų "plaukuotų protėvių", kurie ir per šimtus tūkstančių metų, nesugebėjo atsikratyti savo tankaus kailio, tuo tarpu kai šiuolaikinis žmogus atsirado visur iškart ir nuogas.

Nekreipiant dėmesio į visą tai ką išsakiau aukščiau, mokyklose ir toliau dėstoma Einšteino, Darvino teorijos, falsifikuota cheminių elementų lentelė, isTorija, kuri mažai ką turi bendro su tikrais įvykiais. Laikas atsibusti ir nusiimti mums uždėtus rožinius akinius, nes laiko daugiau miegoti nėra, planeta virsta šiukšlynu su kuriuo ji jau nepajėgi susitvarkyti pati.

Šaltinis