Pesach (liet. - Velykos) – judėjų ir krikščionių šventė. Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė iš hebrajų k. žodžio pesach, tiesiogiai reiškiančiu  - praėjimas [pro šalį]. Gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, isp. pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunų paşti, švedų påsk, ol. pasen, suomių pääsiäinen. Senovėje klajoklių semitų gentys šventė Velykas ryšium su pavasariniu gyvulių apsiveršiavimu. Perėjimo prie sėslumo ir žemdirbystės laikotarpiu (13-12 a. prieš mūsų erą) Velykos tapo žemės ūkio švente. Prėskų paplotėlių (macas) iš pirmo derliaus grūdų ruošimas virto papročiu. Išsivystant Jahvės (Jehovos) kultui, Velykas pradėjo švęsti žydų "išėjimo" iš Egipto garbei. Vėliau Velykas pradėjo sieti su Mesijo lūkuriavimu.

Krikščionybėje Velykų šventės prasmė buvo pakeista ir susieta su mitais apie Jėzaus kančių išperkamą jėgą, apie jo mirtį ir prisikėlimą iš numirusių. Iš pradžių judėjų ir krikščionių Velykos sutapdavo laike. Tačiau 325 m. Visuotinis Bažnyčios susirinkimas nutarė švęsti Velykas pirmą sekmadienį po judėjų Velykų (pesach‘o). Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Velykų šventimas (kaip ir kitų religinių švenčių) – tai viena iš religinių [zombavimo] poveikių žmonių miniai, religinės ideologijos (dogmų) stiprinimas ir palaikymas.

Kol žydai užsiiminėdavo gyvulininkyste, Velykos buvo pavasarinė gyvulių apsiveršiavimo šventė. Bet vėliau (iki dabar), kai jie pradėjo verstis išskirtinai "socialiniais procesais", gyvuliais pradėjo laikyti kitų tautybių žmones, o apsiveršiavimu – naujos, reikalingos jų šeimininkams idėjos įdiegimas "antrarūšiuose" tautose, ir kaip to pasekmė – nešami "vaisiai".

Panašu į tai (jei remtumės sąžine ir dorove), kad Pesach – tai šėtono šventė.

Biblijoje (Išėjimo knyga 12 – 13) minima apie tai, kaip "dievas" liepė žydams paskersti ėriukus (avinėlius) ir jų kraujais pažymėti durų staktas. Nisano 15 d. naktį "dievas"  "praėjo pro šalį" (pesach) bet žydų namų nelietė, o kituose namuose VISUS PAPJOVĖ (!)...  Štai tokia "graži" šventė...  Kodėl krikščionis ją švenčia? O gi todėl, kad Jėzus buvo teisuoliu, kurį nužudė nusidėjėliai, ir už tai jų dievas atleido jiems visas nuodėmes. Jie labai apsidžiaugė, kad jų dievas toks gailestingas (net sūnaus savo nepagailėjo tokiam "šventam" reikalui) ir nesiliovė Dievui nusidėję, svajojant apie naują Kristaus atėjimą...

O kaip buvo iš tikro? Kristus atėjo [būtent] pas žydus pasakyti jiems, kad jie gyvena neteisingai... Jis atėjo su informacija apie tai, ką ir kaip reikia daryti, kad gyvenimas jų pagerėtų...

Žydų šeimininkams Kristus trukdė, ir jie sumąstė visą šitą apgaulę su nukryžiavimu (paaukojimu) ir prisikėlimu..., o miniai pateikė viską taip, kaip dabar pasakoja taip vadinamų krikščionių ganytojai.  

Supraskite - Kūrėjui nereikia JOKIŲ aukų (kyšių).

Prieš 3300 metų du milijonai žydų sugriovė Egiptą, pagrobė visus turtus ir išėjo.

Švenčiant šitokią "šventę" tu atiduodi savo energiją biblinio¹ agregoriaus maitinimui...

Jėzus Kristus tai ne vardas ir pavardė. Žodis Jėzus reiškia (iš)gelbėtojas, o Kristus – pasiuntinys.

Yra šaltinių, rodančiu, kad senovės pagonių² žyniai pasiuntė šį žmogų pas žydus tam, kad padėti jiems, ir išgelbėti juos nuo blogio (nuo jų šeimininkų satanistų).

P.S. Prieštarauti tam gali tik profanai ir bažnyčios apologetai...   o likusieji apgautieji turėtų susimąstyti...

šaltinis