„Daugelis dalykų mums nesuprantami ne dėl to, kad mūsų supratimas silpnas, bet dėl to, kad tie dalykai neįeina į mūsų supratimų ratą”
„Kiekvienas pagal savo bendrųjų dalykų suvokimo matą dirba sau, o pagal nesuvokimo matą dirba tam, kas žino ir suvokia daugiau“
"Geriausias vergas - tai tas, kuris galvoja, kad yra laisvas, nesuprasdamas, kad ta jo „laisvė“ tėra laisvės iliuzija. Toks vergas už viską labiausiai pasaulyje myli savo grandines ir nė už ką nenori jų atsisakyti."
"Iš pradžių tavęs nepastebi, vėliau juokiasi iš tavęs, o vėliau tu laimi" (Mahatma Gandi)
"Tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia savo nuomonės" (Dž.R.Lovelis)
Ateitis priklauso nuo pačių žmonių, t.y. nuo mūsų. "Jei nepakeisime judėjimo krypties, žadame atsidurti ten, link kur judame" - Rytų išmintis.
Išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti. (B. Ferrero)
"Ir smulkus lietus, jeigu eina ilgai, sukelia potvynį"
"Ieškokite Tiesos, bet negarbinkite tų, kurie Ją atskleidžia" (Buda)
"Mes išmokome skraidyti danguje, kaip paukščiai. Mes išmokome plaukioti vandenyje, kaip žuvys. Mums teliko išmokti gyventi žemėje Žmoniškai." (Džordžas Bernardas Šo)
„Meistras ir Margarita" — vienas
įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs
stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas,
pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas,
ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita" yra
dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono
apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas
romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir
Pontijaus Pilato konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai
šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblijinė etika
ir niūri satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi
keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė.
Nejaugi Michailas Bulgakovas nuo
1929 iki 1940m. iki pat savo mirties 11
metų vis pasverdavo kiekvieną romano teksto žodį tik tam, kad praėjus beveik
pusei amžiaus po jo mirties, namo laiptinė su butu, kuriame jis „apgyvendino" Volandą, taptų
jaunimo maldininkystės vieta, svajojančio apie tai, kad kiekvieno iš jų būtis pasiverstų
ištisiniu nerūpestingumo balu pas Šėtoną esant gyviems, ir dovanota ramybė po
mirties? ar taptų jaunimo maldininkystės
vieta, matančio meistro ir Margaritos meilės idealą aistringame ir akinančiame atsidavime
vienas kitam, paklūstant Volandui?
Romanas "Meistras ir
Margarita" – tai ne apreiškimas grožinės literatūros kūrinio pavidale, ir
ne tuščias prasimanymas, pateikiamas kaip apreiškimas. Romanas "Meistras
ir Margarita" – tai rusų pasaulėžiūros žmogaus teologija, ieškančio tiesą-tikrovę
(правду-истину) su nesavanaudišku tikėjimu,
pasitikėjimu ir patikėjimu Dievui savo gyvenimo, ir pomirtinės būties; teologija,
išreikšta alegoriškoje-posakio formoje. Tai tikroji Rusiškos kultūros XXa. teologija, daugumoje nulėmusi tolimesnę Rusijos civilizacijos ir viso likusio pasaulio
žmonijos lemtį.
Tačiau nėra prievartos pasirenkant
tikėjimą ir religiją, kurią kiekvienas žmogus sąmoningai ir nesąmoningai sukuria
pasirinkto tikėjimo pagrindu, parodančio jo tikrąjį dorovingumą.
PANAŠŪS ĮRAŠAI:
LT RU
2024 | 